Saulėtekis prapjovė pakraštį dangaus
Ir ten, kur buvo juoda, varva nuostabus raudonis.
Svaigi didybė. Sėduos atsigaut
Prieš nešant kryžių rūpesčių per šią būties malonę,
Nes dar iš vakar trūkčioja raumuo,
Tačiau viltis ir svajos tarsi burė skleidžias,
O plaučių dumplės ragina dainuot —
Tam, ką tik akys mato, pajutau vien meilę —
Ji veržias perteklium su verdančiu krauju,
Ji pasiruošusi ilgai dienos tarnystei,
Iki dangaus raudonis vėl išbluks,
Iki tamsa aptvarstys, kad užgytų.
Susitalpinkit, žodžiai ir jausmai,
Dabar pats laikas gaudyt burėms vėją.
Lai spirga tarp delnų visi darbai.
Šventa akimirka. Ir laimė — ją regėjau.