Mes iš dangaus

Tu iš Marso, o aš – iš Veneros,
Suartėjam punktyrine linija.
Pripažinkim – trauka nemažėja
Ir kažko nesimiega per pilnatį.
 
Mėnuo žiūri slapčia pro užuolaidą,
Įkyriai pakutena blakstienas.
Ir iš viso gyvenimo nuodėmių
Tik tave aš išsirenku vieną.
 
Ilgesy iš krantų išsilieju
Jau dabar nuo laukimo apsunkus.
Tau esu ir katė, ir pantera,
Kuri glostoma glaudžias ir murkia...
 
Aš laukinė nevaldoma stichija...
Tu ramybė, jėga ir kantrybė...
Viens prie kito kaskart priartėjam,
Mes atsiųstos dangaus priešingybės.
giedrytė

2015-12-07 21:55:52

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2015-12-17 12:03:44

...gerai  čia viskas...linksma gyventi taip...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-12-08 22:13:39

Nežinau, kažkodėl šyptelėjau :) Gerai viskas čia, bet man pasirodė toks optimistiškas ir linksmas.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-12-08 18:39:15

pajutau tuos puikiai aprašytus skirtumus..taip tikra

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2015-12-08 18:22:48

Tau esu ir katė, ir pantera,
Kuri glostoma glaudžias ir murkia.  :)


Kai per pilnatį nesimiega, tai ir jausmingos, gražios eilės liejasi.







 

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2015-12-07 22:12:00

Man labai patiko.