Tu iš Marso, o aš – iš Veneros,
Suartėjam punktyrine linija.
Pripažinkim – trauka nemažėja
Ir kažko nesimiega per pilnatį.
 
Mėnuo žiūri slapčia pro užuolaidą,
Įkyriai pakutena blakstienas.
Ir iš viso gyvenimo nuodėmių
Tik tave aš išsirenku vieną.
 
Ilgesy iš krantų išsilieju
Jau dabar nuo laukimo apsunkus.
Tau esu ir katė, ir pantera,
Kuri glostoma glaudžias ir murkia...
 
Aš laukinė nevaldoma stichija...
Tu ramybė, jėga ir kantrybė...
Viens prie kito kaskart priartėjam,
Mes atsiųstos dangaus priešingybės.