Santrauka:
nieko nėra amžino...
Po lapais šiltos dienos jau guli,
Kur ant jų šoko boružė basa.
Saulės nėr, tik šypsosi mėnulis
Ir sidabruoja šalnomis rasa.
Ir jau girdžiu, kaip karstosi vėjas
Palėpėmis ir stogais,
Kaip laikosi, įsikibęs šaką,
Atrodo, – niekad nepaleis.
Bet viskas laikina, amžino nieko –
Paukščio giesmė, meilė, kančia.
Netgi upės plačiausios nubėga...
Neilgam, neilgam ir mes čia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-12-02 23:25:00
Gražiai išlydit.. o besikarstantis vėjas nuteikia žaismingai, nors ir neilgam...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-12-02 10:59:27
Ir jau girdžiu, kaip karstosi vėjas
Palėpėmis ir stogais,
Ech, koks! Karstosi kaip katinas stogais. Gražu...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-12-01 19:47:57
Laikas yra abstrakti sąvoka. Ilgai ar neilgai – sunku vertinti. Juolab atspėti tą pabaigą. Tinka tokiai darganotai dienai :)
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2015-12-01 16:05:10
Minorinis, rudeniškas...
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2015-12-01 15:50:19
Liūdnoka pabaiga, bet realu.Patiko.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2015-12-01 14:15:52
Gamtos kaita - nenuspėjama ir visada jaučiamos jos pasekmės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-12-01 13:38:05
juntama švelni nostalgija, laikino buvimo čia jausmas, labai gražiai viskas surikiuota...