Po lapais šiltos dienos jau guli,
Kur ant jų šoko boružė basa.
Saulės nėr, tik šypsosi mėnulis
Ir sidabruoja šalnomis rasa.

Ir jau girdžiu, kaip karstosi vėjas
Palėpėmis ir stogais,
Kaip laikosi, įsikibęs šaką,
Atrodo, – niekad nepaleis.

Bet viskas laikina, amžino nieko –
Paukščio giesmė, meilė, kančia.
Netgi upės plačiausios nubėga...
Neilgam, neilgam ir mes čia.