Degutas

Ši naktis kaip į sielą įpiltas degutas —
Mintys klimpsta savy, o vienutėse dūsta jausmai,
Taikos baimė akla iš palovės už skverno pačiupti,
Nes jokių pažadų, kad rytoj bus šviesiau, negavai.

Pilkuma brėkš ilgai tarsi pirmą gimdytų vidurdienį,
Apie Šventę kliedės jos prasmės nesuvokę šaukliai.
Net nustebsi tu pats, kokio galo it mašalas spurdi,
Į deguto gelmes jeigu liepta gamtos nusileist?

Pavargai? Pailsėk, nes degutas viliojančiai minkštas
Ir jo srautas glitus tiktai pradeda pančiot tave.
Kol gyva kibirkštis it žvaigždė viltimi nesušvinta,
Net Kalėdų šaukliai veltui drasko savąsias gerkles.
Nijolena

2015-12-01 06:50:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-12-01 19:20:11

Iš tiesų eilėraštyje juntamas tas glitumas (pančiai...). Ar tai forma tai įtakoja, ar žodžių deriniai, bet kokiu atveju išraiška turiniui labai vykusi.

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2015-12-01 13:26:15

Gamta liepia mašalui, gamta taip surėdė žmogų.
Daug viliojančio deguto tenka paragauti, o ir neviliojančiame tenka paskęsti, kol (jeigu...) nušvinta giluminis Šventės prasmės suvokimas.  
Sunkiai brėkšta, ir tik vidinės kibirkšties dėka.
gérkles