Ši naktis kaip į sielą įpiltas degutas —
Mintys klimpsta savy, o vienutėse dūsta jausmai,
Taikos baimė akla iš palovės už skverno pačiupti,
Nes jokių pažadų, kad rytoj bus šviesiau, negavai.

Pilkuma brėkš ilgai tarsi pirmą gimdytų vidurdienį,
Apie Šventę kliedės jos prasmės nesuvokę šaukliai.
Net nustebsi tu pats, kokio galo it mašalas spurdi,
Į deguto gelmes jeigu liepta gamtos nusileist?

Pavargai? Pailsėk, nes degutas viliojančiai minkštas
Ir jo srautas glitus tiktai pradeda pančiot tave.
Kol gyva kibirkštis it žvaigždė viltimi nesušvinta,
Net Kalėdų šaukliai veltui drasko savąsias gerkles.