Santrauka:

Ištakos. Proistorė
Tačiau archeologiniai duomenys ir paleolito menas rodo, kad pačios seniausios religijos garbino deives, o ne vyriškus dievus. Pirmykštė dievybė, kurią mūsų protėviai garbino paleolito ir neolito laikais, buvo moteris, tai giliai veikė jų socialinius modelius. Iš tikrųjų priešistoriniu laikotarpiu nėra užregistruoto nė vieno Dievo Tėvo įvaizdžio.
Aistringas nuogas Dievas, sėdintis soste, greičiausiai vaizduojantis jauną ir stiprų Vegetacijos* Dievą. Dievas su kauke soste. Rankoje laiko permestą per petį kablį. Ant rankų apyrankės, per vidurį — platus diržas.
Iš 200 Archilijono skulptūrėlių 2 yra  vyriškos lyties dievo. Viena iš jų aptikta kieme prie ugniavietės. Radinio vieta sieja Dievą su Žemės Motinos sfera, o ne su  Deive Paukšte ir kitomis deivėmis, garbintomis šventykloje. Jis vaduojamas ramus, sėdintis ant kėdės, rankas pasidėjęs ant kelių. Šitokio Dievo prototipo paleolito mene nėra. Jis bus susikurtas žemdirbystės pradžioje ir greičiausiai sietinas su gimstančios ir mirštančios augalijos Dievu.
Rasta cilindrinių kaklų su kaukėmis (žmogaus, o ne paukščio nosimi ir burna), kurios turėjo priklausyti gana nemažoms Nėščiosios Deivės skulptūroms. Taip pat aptikta nuimamų  keraminių kaukių. Tai ankstyviausi šios rūšies radiniai Europos proistorėje.
(M. Gimbutienė, „Senoji Europa“, psl. 160—164)
*Vegetacija — [lot. vegetatio — atgijimas ir augimas] — augalo augimas, aktyvios gyvybinės veiklos reiškimasis.