Užmaršties vilnys nuplauna
nesugrąžinamų belaikių akimirkų širdgėlą.
Iliuzijų šaltinis vis senka,
gražbylystę keičia tylos okeanas,
kuriame išnyksta troškulys —
numaldytas geismas
įrėmina žvilgsnį į pakelės niekur.
 
Gęsta gyvasties liepsna,
nors plėnyse užsilikusi kibirkštis
įpučia baimės skruzdėles,
ropojančias širdies tvinksniuose.
Rami išvaizda slepia artėjančią ribą,
vidinė tragedijos nuojauta
vis dar  žadina mintį:
ar pražys išėjusio galvugalėje gyvasties gėlė,
sugrįžusio į belaikį glėbį,
kuris be išpažinties ir atgailos visiems vienodas,
kuriame sulyginama ir užpilama
užmaršties smiltimis neįsipildęs troškulys —
kas už tylos? —
bežadė be gyvasties pilnatvė.
 
Iš sielos išsprūdęs besiblaškantis žvirblelis
kitoje laikinoje atmintyje...
Ach, toji kvailutė širdis,
tikinti amžinu spurdėjimu
prieš paskutinę belaikę akimirką,
kuri dingsta nepažinioje Nežinioje —
tyla ir tamsa — jos matmenys iš čia ir dabar,
nors ropojantis kirminas trikdo amžiną tylą
 
Išdrožtas pakelės rūpestėlis —
žymuo išsipildžiusios egzistencijos,
prisėdusios ant pakelės akmens
prieš išeinant per dygias išsipildymo ražienas —
nukritusi  iliuzijų kaukė...
 
Laikinumas — mano prakeiksmas, mano didybė,
bet ne man suteiktomis galiomis jį įveikti...
 
* persona — lot. personà  — pirminė žodžio reikšmė „kaukė“ (per — pagal;
sona — gagenti, saund — garsas)