Santrauka:
Šitas eilėraštis kurtas konkrečiam žmogui, kuris yra garbaus amžiaus, gimė lapkritį, mėgsta ką nors gaminti iš medžio...
... Kaip kažkada, tartum anuos namuos,
Kai lapas baltas net rašyti nepradėtas –
Nėra minčių, kurios tave kamuos.
Ir medis rankose atgimsta vėl iš lėto,
Ir byra drožlės dar ir dar, ir dar,
O medžiai kalba kaip anksčiau: akim – be lūpų...
Jiems negalėtumei sudie ištart,
Nors lapkritį kas kartą tavo metai trupa.
Ir raukšlėmis vagojasi kakta –
Ne tuštumą jauti – tiesiog pakvipo mėtom.
...................................................................................
Nes vėl esi toks pats kaip kažkada –
Kai lapas baltas dar rašyti nepradėtas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-11-30 17:44:34
Gražiai nulieti žodžiai, malonu skaityti, ir mintis raiški, skraji, gili...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2015-11-30 16:07:16
Man patiko, nuoširdus ir šiltas. Kam tos metaforos, jei ir taip viskas aišku :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-11-30 12:07:26
Rudenį rudeniškos mintys... :)
Pakvipo mėtų arbata.
O ryt žiema, žiema, žiema
Ir snaigių raštai ims vėl pintis
Ten, kur lukštenas sutema... :)