... Kaip kažkada, tartum anuos namuos,
Kai lapas baltas net rašyti nepradėtas –
Nėra minčių, kurios tave kamuos.
Ir medis rankose atgimsta vėl iš lėto,
Ir byra drožlės dar ir dar, ir dar,
O medžiai kalba kaip anksčiau: akim – be lūpų...
 
Jiems negalėtumei sudie ištart,
Nors lapkritį kas kartą tavo metai trupa.
Ir raukšlėmis vagojasi kakta –
Ne tuštumą jauti – tiesiog pakvipo mėtom.
...................................................................................
 
Nes vėl esi toks pats kaip kažkada –
Kai lapas baltas dar rašyti nepradėtas...