Nors vėjas šiurena
Ir ištisai pušys ošia,
Viešpatauja po jom ramuma.
Niekas jos neužgožia.
Vandeny mėnulio šviesa.
Lyg atspindy amžinybės.
Ir drumsti vandens nevalia, 
Pateisinant tuo kasdienybę,
Gal ateis pagaliau tau žinia – 
Kas gi yra ta ramybė...

***
Ilga žiemos naktis.
Užburtos fleitos garsai. 
Nuo pagalvės pakeliu galvą.
Gal pasigirdo?
O gal grįžta jaunystės sapnai?

***
O šitos rankos!
Visur ir prie visko jos dėtos.
Iš kur ta galia?
Prie pinigų, prie turtų pridėtos...
Nors kartais jų liest nevalia.
O kiek rankų ant mašinų vairo padėtų,
Kai po ratais išties praraja.
Retai pamatai rankas maldai sudėtas
Ne tiesiogiai, o širdyje.

***
Neužtenka man ryto, dienos,
Kad sudėt visus žodžius
Tai dienai skirtus.
Ir likusių žodžių kalnai Himalajais pavirsta.
Ar įveiksiu nors vieną viršūnę iš jų?
Ar pasieksiu gyvenimo tikslą?

***
Nenuošaly,
Tu stovi centre
Ir laiko vėjai
Praūž pro tave.
Viską teks išbandyt
Ir patirt.
Pagaliau
Su viskuo išsiskirt...
Ir kitas stovi šalia.
Ir nėra kur trauktis –
Visur praraja.
Juk seniai pasakyta
Tik meilė yra amžina.

***
Vienišas stulpas vidur dykumos.
Karavanas pro šalį praeina 
Išliko tik atmintis.
Kažkada čia miestas klestėjo.
Kas ir dėl ko
Vietą tą pažymėjo?

***
Ir šiandien tie patys orai.
Voratinklius mezga vorai.
Ir kabo lietaus lašai,
Žiba, kaip deimantai.
Man jų pakanka visai.
Taip dienos iš lėto praeina.
Kai nebeieškai čia ateities, 
Lobių kitokių ir nebereikia.

***
Baltas danguje debesis,
Ryto aušros spindulys
Ir skrendantis paukštis
Man suteikia tikrąjį džiaugsmą.
Grožio šio paprastumas,
Kaip lauko gėlės kuklumas
Leidžia įprasminti laiką.
O širdžiai grožio kitokio nereikia.

***
Kas iš to, kad tu juoktis pradėsi
Iš kaitos dienų ir naktų
Kaip iš keisto absurdo,
Jeigu savo būties pakeisti negali.
Juolab valios dangaus demiurgo.
Viskas kaip ėjo, taip ir eis savo keliu...
Ir toliau dienos grims už horizonto ribų
Lyg į tamsią bedugnę.
Ir su kuo bus tavo širdis – nežinia,
Kur bus tavo turtai.
Kai iškeliausi ten, kur nebūna naktų, 
Siela kur iš naujo prabunda?

***
Kukli lauko gėlytė.
Drugelis virš jos.
Ir akys nenori skirtis
Su tuo, kas artima širdžiai.
Atėjo kas iš tylos,
Kas neša jai viltį.
Tik apie tai ir verta prabilti.

***
Ant sienos
Vakaro krenta šešėlis.
Artėja iš lėto naktis
Juk aš tik praeivis.
Man lieka tuk dulkės ant kelio
Ir praeitis.

***
Naktis jau atėjo.
Šviečia mėnulis.
Atgijo šešėliai.
Kažkada čia rūmai klestėjo.
Vyko puotos ir šokiai po mėnesiena.
Dabar auga vieni krūmai.
Virš griuvėsių kartais praūžia vėjas.
Kur tie žmonės – didikai?
Kas jiems nutiko?
Kur jų taurės auksinės,
Putojantis vynas, linksmybės?
Iš aukštai tik mėnulis stebėjo.
Negailestingai laikas praėjo.
Netolies naktinis paukštis sukliko.
Ir staiga liūdnos mintys pranyko.
Senųjų laikų mėnulio
Juk neregėsi šviesos.
Laikas neturi tik pabaigos.

(Li Bo eilėraščių motyvais)

***
Džiaugsmo amžinas trūkumas
Nepalieka ramybėje.
Aš renku jį po truputį.
Stengiuos kasdien ir tolygiai.
Juk sielvartas, skausmas –
Išties jie beribiai.

***
Ant medžių šakų
Sniego grožybės.
Lyg naktis tyloje
Baltos gėlės pražydo.
Žiemos lyg vaizde
Grožio užburto ramybė.

***
Apleistas sodas prie kelio.
Jau mes netoliese.
Žydinčias vyšnias matau.
Skirtas laikas atėjo.
Kartu patylėjom 
„Sudie“, – aš sakau.
Metai eina.
Draugų gretos retėja.
Ar bepasimatysim dar?
Ir pernai 
Taip pat sodai žydėjo.
Pavasario vėjas lydėjo.
Ir liūdesys širdyje.

***
Pamažu laikas ėjo
Ir namai ištuštėjo.
Vienas likau 
Nors vietos man tiek
Vienam nereikėjo 
Juk turtų, valdžios
Niekados neturėjau.
Ir staiga apie senovės 
Didikus mintis atėjo.
Kai jie nuskurdę, susenę
Likimo vieni palikti, 
Pilyse savo sėdėjo.
Ir grindimis tyloje
Kartais jų žingsniai aidėjo.

***
Nužydėjo pavasario gėlės.
Baigės paskutinė diena.
Tiksi laikrodis tyloje. 
Su mintimis likau vienas. 
Nueita gyvenimo kelio dalis.
Nepastebėjau jos per skubėjimą.
Per palydas tik lieka viltis.
Dienos jau žengia į vasarą.
Prabėjo jos trumpa naktis.
Ir apėmė jausmas mane –
Lyg išsiskirčiau su mylima,
Lyg širdžiai kažko negana.

***
Paukščių takas nutįso danguj
Net į kitą visatos kraštą.
Tolima jo šviesa – man liūdesys širdyje.
Juk yra palaima kažkur...
Šias mintis laikau savyje.
Juk veidrodis visada viduje.
O išorė tai, ką jis vaizduoja.

***
Kai dienos ir naktys
Pasienio stulpai
Juodai ir baltai nudažyti
Atrodo griežtai,
Kaip gyvenimas mūsų laikais,
Aš kaip tas pasienietis.
Stoviu, matau, kaip minios žmonių
Keliauja pirmyn ir atgal
Su lagaminais ant mažyčių ratelių.
Gaila man šitų vargšelių.
Kaip vovėrės savo rate.
Būtų mano valia,
Kiekvienam dovanų
Po stebuklingą skrynelę.
Jos nereikės po pasaulį tampyt.
Jinai neturi ratelių.

***
Paklausei manęs – kada namo
Pas mylimą sugrįšiu?
Pats nežinau.
Laikų tėkmė išties negailestinga.
Ir rudeninės spalvos
Jau seniai pradingo
Tamsiam miške.
Tik šaltas vėjas ūžia.
Sninga.
Ir liūdnos mintys atgarsiu laiške...
Kada mes dviese
Pas tave užkursim židinį,
Kartu prie jo susėsim?
Apie šaltas naktis kalbėsim
Tolimam užsnigtame krašte.