Nuostabi išdykėlė ir trys kiti 
 
– Kiek čia mūsų? – paklausė Mykolo pasiuntinys, bet tik, matyt, savęs, norėdamas greičiau įsibėgėti į didesnį  pokalbį, užimti sau patogesnę poziciją ir apsiprasti joje, formuojant  įvaizdį naujoje aplinkoje. Žinojo geriau gi „kiek čia mūsų“, negu aš ir raidė B, nes turėjo galimybę įskaičiuoti ir titnago erdvėje esančią  egzistenciją. Kad ten netuščia, tikėti nesinorėjo, tačiau ir klausti, kaip ten kas, irgi dar ne laikas. O raidė B, kaip man  atrodė, savo paklausimais buvo naivi, replikomis netgi kvailoka. Pasiuntinys prakalbo nesidairydamas, neatitraukdamas akių nuo sudebesuotos padangės. It pro langą išėjęs iš Pastriekės departamento:
   – Ir Kandžiaus nematau, – pasakė.   
   – Šuns? Atsiprašau. Šunelio? – tuoj atsiliepė raidė B.
   Pasiuntinys nekrustelėjo.
   – Manau, kad rūpi, kodėl šį kartą atėjau? Priežasčių daugiau, ji ne viena ir jų nevardinsiu. Arkangelas Mykolas man  jų irgi nevardijo, nepaisant kad visi Kandžiaus laiškai asmeniškai adresuoti jam. Ir tikrai žinau, kad jiems nebuvo abejingas.
   – Kandžiaus laiškai??? – vėl sudirgo raidė. – Jis man apie tai nė mur mur. Argi ne smurglius?
   – Baik, baik. Žinom, kad šarka, – pabandžiau sudrausti.
   Pasiuntinys ir vėl nė krust, o kalbėjo taip:
   – Man smagu, kai arkangelas savo pasiuntiniui nerodo pirštu, kaip kas yra ir kaip turėtų būti. Elgiasi taip ne dėl savo laiko stokos, elgiasi taip, kad jo man pritrūktų. Tai irgi priežastis, kodėl prireikė ateiti čia tikintis, kad ir sau laiko gerokai sutaupysiu. Nepyk, dzieduli,  bet nemenkos paramos tikiuosi  būtent iš šarkos. Aplink ją už kelių kilometrų nė vieno beraščio nesurasi.
   – Apie ką  jūs? Visai nesuprantu. Nebent  tiek, kad jaučiu, jog klausydama išbarstau savo laiką. Nesupykit, gerbiamas pasiuntiny, kad va taip, gal truputį stačiokiškai. Nutuokiu, kad dziedulis taip pat nesupranta.
   – Nagi baik, baik.
   – Aš taip pat, beje, – nekeisdamas pozos ir išlikdamas sąstingyje atsiliepė arkangelo pasiuntinys.– Ne šiaip sau aprūdijo ir titnagas. Matote gi. Taip jau atsitiko, kad  pastaruoju metu Dangaus reikalai neatrodo pagirtini. Kažko nemokam, kažko pritrūksta iki gero darbo pabaigos. Atrodo, kad darbą pradedam gerai, o taip gerai pabaigti nesugebame.
   – Bravo! O, kaip  šaunu! – nudžiugo B. – Sunku  patikėti, kad tokie supratimai atsiranda ir arkangelo Mykolo aplinkoje. Kad ir šarka, tačiau apie tai dažnai pamąstau. Jau nuo tada, kai pirmą kartą sužinojau, kad... – įsispyrė pakalbėti raidė jai parūpusiu klausimu, bet šį kartą nelabai sėkmingai. Jai prireikė citatos į atmintį, į burną. Prireikė protingai pacituoti. Tikėjo, jautė, kad tai padaryti nebus sunku, tačiau, deja, prireikė delsti ir žiopčioti, dėl ko vėliau ilgai negalėdavusi sau atleisti už tokį žioplumą. Regėjosi, kad taip atsitiks ir šį kartą, tačiau, matyt, net ir skęstančiam dažniau pagelbsti atsitiktinumas negu po ranka pasitaikęs šiaudas.
   – Ak, tai va kur jūs, mano obuoliukai. Negi visą laiką taip arti? O aš? Kur aš buvau? Gal jau nepažįstate?  Raide, tu čia į pamokslavimus įsikibusi? Duok bučinį, dukrele. Stiprų, kad po kojomis grindys sulinktų, – ir išskėtusi rankas kaip sparnus užkrito jomis raidės B pečius.
   Nepažinti viešnios neįmanoma. Daug kartų ji keliavusi Radijo karieta ir niekas nežinojome jos vardo. Gal ir nereikėjo. Visi vadinome ponia Citata ir, ko gero, iš tikrųjų taip ir buvo. Tai apyjaunės moters stote įkūnyta pasaulietinė atmintis, miela  ir laiminga, kad galinti pagelbėti bet kam, – senam, jaunam, mažam, dideliam. Ir dabar raidė B jai prakalbo: 
   – Jeigu ne tu, ponia, arba jeigu bent minutę būtumei pavėlinusi, tai čia, kur dabar mudvi apsikabinusios, gulėtų mano lavonas. Žvakę degtum.
   – Va tau! Iš kur aš ją imčiau? Krestelėčiau, pakelčiau ir ant kojų tokią gražuolę pastatyčiau. Ša, apie mirtį – ša! Ji savo neapleidžia ir padėti jai atmintimi nereikia.
   – O ką su pistoletu veiktum? – jau nusišvietė kaip mėnulis iš po debesėlio B.
   – Su pistoletu? Atiduočiau arkangelo Mykolo pasiuntiniui. Jiems tokie žaisliukai brangiau negu duona, – nepasimetusi atsiliepė ponia Citata ir, nepaleisdama  iš glėbio raidės B, pasisveikino: – Labas, Vaidinimai. Seniai  matėmės? Berods, dar karietoje.
   – Labas. Kodėl sakai „berods“?
   – Dėl paplepėjimo, Vaidinimai. Dėl paplepėjimo.Tačiau numanau, kad panelei B prireikė svarbesnio dalyko. Būtent:
 
   Septynias dienas ir septynias naktis truko nuožmi dvikova. Šėtonas buvo nugalėtas. Nugalėtieji be jokio gailesčio buvo nutrenkti žemyn. Skrido jie iki Žemės keturiasdešimt dienų ir naktų. Per tą laiką arkangelas Mykolas sugriovė šėtonišką pilį ir užtvėrė dangaus vartus. Iš „puolusiųjų“ buvo atimtas angeliškumas ir jie pavadinti demonais
 
   – Viešpatie, kaip gera, kuomet nesensti! Patikėk, mieloji, esi tokia pati, kaip tada. Nė per nago juodumėlę nepasikeitusi, – plasnojo džiaugdamasi raidė B.
   – Kaip tu čia atsiradusi, ponia mieloji? Negi iš dangaus su anais demonais nukritai, – neiškenčiau, ne menkiau už B džiaugdamasis, paregėjęs keleivę iš anų karietos kelionių. Kaip tu čia, a?
   – Pamačiau, kad plevėsuoja, ir pažinau: taigi karietos vėliava. Kaip neatsirasi? Jie tai krito nežinia kaip seniai, o mes iš karietos tik prieš dvidešimt metų.
   – Šaunuolė. Smagu. Dabar jau mūsų keturi. Neįtikėtina, kad  tu čia. Viešpatie, kaip su tavimi būdavo lengva – nereikėdavo pačiam atsiminti. Labai prašau,  aukščiausiasis, neleisk jai iš čia išeiti.
   – Neleis, – net nekrustelėjęs atsiliepė Mykolo pasiuntinys ir  man pasigirdo, kad pats Morzė į smegenis savo abėcėle paskambino įtaigodamas, kad pasiuntinio laikysena ne šiaip sau tokia. Judrus, linksmas, pasiryžęs visus vandenynus perbrist kelnių  klešnių nepasiraitojęs, dabar  jis buvo toks, kad ir patiems reikėjo rimti, įleisti į save švino, kad apsunktume ir taip bergždžiai, taip tuščiai nedardėtume. Pasąmonėje žinojau, kad savo tokia laikysena kažko moko, tačiau  bėda, kad  nekaip  suvokiau – ko  būtent moko?  Nekalbėtų, neatsilieptų, negirdėtų, nereaguotų į mūsų bruzdėjimą tarp kamino ir  pietinio departamento lango, sakyčiau, tuomet normalu būtų, kad esatis, išėjusi iš titnago, išaugusi iki mano ūgio, dabar  jau sustingsta į marmurą,  granitą ar kad ir į titnagą. Jeigu iš tiesų taip atsitiktų, tai turbūt turėtume rekordinio dydžio titnagą su ne kaip pritinkančiu Vaidinimo  vardu. Įdomu, beje, koks pasaulyje didžiausias?  
   – Neišeis, vežėjau, neišeis, – Tai dar viena priežastis, dėl kurios esu arkangelo Mykolo siųstas, – patikino mane, o Citatai: – Smagu, kad neužtrukai ateiti.
   – Labai tikiu, kad smagu, tik būk, Vaidinimai, atsargus ir pro langą neiškrisk, o aš tau truputį pakalbėsiu tavo žodeliais iš senesnių, tarkim, iš Dženės laikų.
   – Pacituosi? Nagi, nagi.

   O aš,  Pranuci, kai parsinešei titnagą iš Šklėrių titnaginės, visą laiką čia būnu. Pasijaučiau, kaip praeitis įeina į mane. Net, regisi, stebiu, kaip Dievas trenkia titnagu į titnagą ir iš jo pasipila angelai. Bet tai buvo laikas, kuomet velnias irgi titnagu trenkia į titnagą iš jo pasipila giriniai, bildukai, undinės, raganos
  
   – Ar meni, ką į tai pasakė Pranucis?
   – Nagi, nagi, – nė čiut  nekrusteldamas atsiliepė Vaidinimas.
 
   Aš, ponaiti, jumis labai tikiu. Vežėjai mokslo žiniose nelabai nuovokūs, bet kuomet jos betarpiškai ateina iš gyvenimo, vežėjai net per daug nuovokūs. 

   – Gerai,  puiku, – vėl pasiuntinys. – Paprašysiu, kad ateitų ponia Leokadija su Kandžiu, A su Jotu. Tuomet mūsų jau aštuoni.
  
  Pavojus pralaimėti kovoje neturi mūsų sulaikyti nuo tokio reikalo, kurį laikome teisingu, – taip manęs ir kalbėjęs jo didenybė Abraomas  Linkolnas, – nežinia iš kokių raštų priminė ponia Citata.
    – O aš  atsimenu tave dar ir taip cituojančią, – negalėjusi nuošalėje pasilikti raidė B.

   Pralaimėjimas mūsų kaulus paverčia titnagu, silpną kūną – raumenimis, o žmogų – nenugalimu. Būtent tai formuoja tą didvyrių prigimtį, kuri valdo pasaulį. Todėl nebijokite pralaimėjimų. Niekada nebūsite taip arti pergalės, kaip pralaimėdami dėl garbingo reikalo.
  
   – Tu nuostabi išdykėlė, – pagyrė ją ponia Citata, pasakiusi, kad ši išmintis priklauso ponui Henrikui Vordui Bičeriui.
   – Taigi žinau, kad ne dzieduliui, – atsiliepė laiminga.