Galų gale praplyšo priebandos —
Ties horizontu plieskia rudeniško ryto laužas
Ir kyla skrist
Sparnus išskleidusi mintis,
O prabudimo džiaugsmas
Sprūsta esatį atgniauždamas,
Kai užganėdintas erdvių didybe,
Nesivaldai ir nustembi.
Galugerkly vos juntamas —
Lyg mėtinis — šaltukas,
Kurs apsiūlėjo pirmą dygsnį
Ledo prie vandens.
Vaiduokliai paskutiniai
Prieblandos išbluko.
Mirties akivaizoje —
Geidulys gyvent,
Nors tavo aistros
Tarsi gruodžio rytas —
Menka užuomina, jog būta šilumos.
Nepeik bestingstančios būties,
Ar tau beduos kas kitą?
Verkšlenti paprasta.
Gal pabandyk dainuot?
Girgždėk, čežėk
It užrūdijus svirtis,
Kada žvejoja šuliny
Atsispindėjusias žvaigždes,
Nes kaip kitaip paerzinsi
Atsėlinančią mirtį?
Nejau be žado prieblandos
Lengvai užgniauš tave?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-11-22 19:17:19
... ir aš džiaugiuosi kas kart naujais žodžiais apdainuojama būtimi... ir skamba vaiskumu ir tikrumu, tarsi grynuolis...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-11-22 17:11:32
giliaprasmis, labai daug pasakyta, pajutau tai širdimi
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-11-22 16:14:16
Iš savo pozicijų galiu pasakyti, kad visa tai (turinys) jau apmąstyta tūkstančius kartų, tad, rodos, ką naujo beatrasi.
Bet ramybės (ne)turėjimas – individualu.
Šioji daina tyli – vidinė. Amžinieji klausimai, išsiveržę eilėmis. O man svarbiausia – negaliu nesigėrėti visam tam kaskart naujai randamais žodžiais.