Galų gale praplyšo priebandos —
Ties horizontu plieskia rudeniško ryto laužas
Ir kyla skrist 
Sparnus išskleidusi mintis,
O prabudimo džiaugsmas 
Sprūsta esatį atgniauždamas,
Kai užganėdintas erdvių didybe,
Nesivaldai ir nustembi.
Galugerkly vos juntamas —
Lyg mėtinis — šaltukas,
Kurs apsiūlėjo pirmą dygsnį
Ledo prie vandens.
Vaiduokliai paskutiniai 
Prieblandos išbluko.
Mirties akivaizoje —
Geidulys gyvent,
Nors tavo aistros
Tarsi gruodžio rytas —
Menka užuomina, jog būta šilumos.
Nepeik bestingstančios būties,
Ar tau beduos kas kitą?
Verkšlenti paprasta.
Gal pabandyk dainuot?
Girgždėk, čežėk
It užrūdijus svirtis,
Kada žvejoja šuliny
Atsispindėjusias žvaigždes,
Nes kaip kitaip paerzinsi
Atsėlinančią mirtį?
Nejau be žado prieblandos
Lengvai užgniauš tave?