Protui  forma  ne  esminis  dalykas
 
   Kai prireikia atsiminti ir ypač kai stengiuosi kuo tiksliau tai padaryti, tai savijautoje prasideda nesutarimai: šešėliai tai užslenka, tai atsitraukia, tačiau mįslingas vaizduotėje besikuisiantis Amnezijos atvaizdas nenyksta – pritemsta, nusišviečia, rūku, blausa gaubiasi ir kažkoks (nesakau baimės) netikrumo jausmas neapleidžia. Kas jo dar nežino, tegu ir nežino, tačiau man kartais vėl pasinori apsikabinti savo ištikimiausiąją. Kai tai atsitinka, visa kita nebūna reikalinga. Atsiduodu jai ir kur einu dėl  jos – nueinu. Visi vandenys – iki kelių. Tačiau ši dar priešaušrio  darbymečiu prasidėjusi diena buvo gerokai kitokia. Po vėliavos pakėlimo ne tik jutau, žinojau, bet pasilikau tvirtai įsitikinęs, kad ją teksią įrašyti į kalendorių kaip neeilinę, minėtiną, svarbią ir apie ją reiksią suktis ir suktis, pajaučiant, kiek daug nesuprantamų dalykų išnešioji savyje, mažai  jų paisydamas. Oi, kaip nesinorėjo, kad po akimis  pasipainiotų ji, taigi Amnezija. Blogiausiu atveju, kad nors ne šiandien. Tegu ryt, poryt ir jau nesvarbu, kada vėliau.
  Man buvo baugu prasitarti, kad netrumpas laikais, kai savo pajautomis pradėjau atpažinti karietos (būtent tos, pirmosios, vadinamos  Džene), erdvių dvasią, prasismelkiančią vis toliau nuo jos židinio, kuris lyg šaltinėlis susitelkė būti Pastriekės departamente. Netrumpą laiką kažkaip sugebėta išlaikyti jį tokį konservatyvų, užsidariusį savyje, patalpintą pakraigėje po šiferio stogu. Tačiau toks karietos erdvės pajautimas po truputį persimetė į po grindimis esančią svetainę, apėmė visą sodo namelį, kai ir šen, ir ten atsiradus, savijautoje reikliai pasireikšdavo noras mostelėti, pliaukštelėti botagu, truktelėti vadžias ir laimingai pašaukti: važiuoja! Karieta važiuoja! Reikėjo valios, ištvermės, kad matant iš pašalės šitaip kvailai neatsitiktų. Ir štai atėjo laikas, kai tokios pastangos buvo sugniuždytos, kai jėga įveikė jėgą.
  – Sveiki gyvi! Dėkui, kad išgirdote, – pašaukiau pamatęs, kaip vėjelio papūsta atsigavo, suplevėsavo nukarusi senoji karietos vėliava. Vienintelė, kitos nebūta. Ir tenka pastebėti, kad taip pasisveikinta ir padėkota ne iš departamento, kur buvusios karietos, taigi Dženės erdvių pojūtis labiausiai koncentruotas. Pasijausti ten, kad esi karietoje, pernelyg nebuvo sunku, bet šį kartą kaip karietoje pasijaučiau būdamas sodo svetainėje. Ir ne tik aš. Nors ir aš nebuvau atsipalaidavęs, užsimiršęs, apsvaigintas keliaujančio karieta žmogaus nuotaika. Dar gebėjau labiau būti sodo namelio gyventojas, o ne karietos vežėjas, nepaisant, kad žodžiai, kuriuos ištariau, buvo tarti prieš dvidešimt metų, anksčiau, tarti papokšėjus botagu, patrūkčiojus vadžiomis, tarti išvažiavus į pirmą radijo karietos kelionę, kai burna pilna žodžių. Šį kartą jie vėl visi susirinko į burną; labai nesinorėjo užsičiaupti, nes žinojo, kaip smagu atsiminti,  išeiti į erdvę, kaip nuostabu pasijausti esantį kaip Tada. Tačiau ar taip protinga? Atrodė, kad ne, ir todėl net  būdamas be dantų sugebėjau sukramtyti lūpas iki pamėlynavimo. Sėkmingai  prarijau visą nemenką kekę žodžių, pasakytų iš anos karietos. Tiesa, nelabai toli, į skrandį nepateko. Pakako ir menkų pastangų, kad juos atrajočiau atgal į burną. Neprireikė, bet žinojau, kaip jie būtų atrajoti.
   – Čia gal reikia pasakyti, kad ginčų dėl kelionės karieta nebuvo. Ponai, jeigu tikite ja, tai prašom, – važiuokite. – Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta.
   Žodžiai tie patys. O vaizdas? Sodo namelis tampa karieta. Važiuoja. Ir netgi su Dženės vėliava.
Sunkioje tyloje  mintimis prikalbėjau daug, tačiau tai netrukdė tokį save girdėti toli ir nerimauti, kaip kas girdi, ar supranta, apie ką kalbu? Ar neįtaria, kad ir vėl patekęs į Amnezijos glėbį? Ir bendrai, ar įmanoma  suprasti, kaip atrodo išbudintas dvasios pasaulis, kurį buvau įpratęs apvaikščioti po užmerktų akių vokais?
   – O, dzieduli, ateik! Jis labai didelis. Aš jo nepakelsiu, – išgirstu iš užu lubų raidę B.
   – O tu pabandyk, – pasakiau pro laiptų angą.
   – Baik tyčiotis.
   – Gerai. Ateinu, – ir pats nepajutau, kaip lengvai mediniais laiptais kėlėsi kojos. Atrodė, kad ir kūnas be svorio, be pastangų keliasi į pakraigėje įtaisytą departamentą.
   – Matai, koks didelis, o tu  juokus kalbi. Tokio ir Jotas nepakeltų, – pasitiko prie titnago priekaištaudama raidė B.
   – Gerai, gerai, – atėjau gi.
    Titnagas nemažas. Tokį ir įmitusiam vyrui pakelti nepaprasta. Tačiau irgi žinojau, kad jis gali būti lengvas. Net labai lengvas. Kas  jį tokį padaro, ogi spėliota daug ir visuomet atsimenant, kad tai angelų buveinė. Kažkodėl man priimtiniausiai atrodo spėlionė, kad titnago lengvumą apreiškia netikėtai į žmogų susruvusi jėgos energija. Iš kur ji?
   – Ar manai, kad angelai savimi materiją kilogramais nešioja? Tai jau – ne, – atsiliepė po kažkiek metų vėl sutiktas Mykolo  pasiuntinys. Išėjo iš titnago, ūgtelėjo ūgiu su manimi, mielai  nusišypsojęs ir patylėjęs padavė ranką raidei B, padavė man.
  – Nereikia jo niekur nešti. Vis dėlto namelis persitvarko į karietą, pradėjęs šį darbą nuo departamento. Smagu, kad  jo dvasią priėmė ir Leokadija. Protui forma ne esminis dalykas. Tai faktas. Linkėjimai tau nuo arkangelo Mykolo. Asmeniški, beje. Ir nuo, nuo, – pakalbėjo pasiuntinys, ūmai sumanęs palikti pauzę paspėliojimams, tačiau tuoj pat ir atsisakęs jos: girdi, norėjęs paprašyti, kad paspėliočiau, betgi žinau.
   –  Manyčiau, kad gal nuo Senekos.
   – Būtent nuo jo, Lucijaus Anėjaus Senekos, Romos raitelio sūnaus, – pasakė pasiuntinys ir sužiuręs man į akis: – Pavargai, a?
   – O aš tave atsimenu, – pabodo  bežodei būti raidei B.
   – Mane?
   – Ne tik tave. O labiausiai atsimenu tą, kuris dar nelabai užaugęs. Jo vardas Apolonijus.
   – Taip, taip, yra ir toks arkangelo Mykolo tarnyboje. Žinau, kad dziedulis su juo susitikęs, bet iš kur tu?
   – Tegu tai ir arkangelo Mykolo pasiuntiniui  būna mįslė, – atsiliepė raidė B.
   – Jeigu taip reikia, tai tegu, – linksmai sutiko pasiuntinys ir  paduodamas nedidutę sagą: – Tikiuosi, moki siūti. Tai va šitą sagą dzieduliui į baltinius. Buvau  pasiskolinęs dar iš  ano, pirmo mudviejų susitikimo. Beje, būtent čia, kur dabar esame. Tarp kamino  ir pietinio departamento lango.
   – Dzieduli, girdi? Reikalinga adata.
   – Adata? Na taip, reikalinga adata, – negreitai atsiliepiau raidei B, tačiau tai nepadėjo suprasti, ką su ja, o ir su saga, veikti, kai jau ir baltiniai, iš kurių ji pasiskolinta, sudėvėti, kažkur numesti ir baigia (ar baigė) savo tanybą, būdami skuduru. Na nežinau, nežinau, ar tikrai taip, bet logiška. Ir įdomu, kodėl jis čia? Ar kad sugrąžintų šią skolą, kad perduotų arkangelo ir Senekos linkėjimus?
   – Verta, oi verta ir save paskaitinėti. Ne tiek dėl savęs, o daugiau dėl kitų, –  labai neskubėdamas, it mintyse kažko paieškodamas tarstelėjo Mykolo pasiuntinys, pro pietinį langą akimis neršdamas sudebesuotą padangę, po kurią vėjelyje pleveno iškelta senoji karietos vėliava.