Kapstausi minčių sąvartyne sename,
Kur belikę išeižėjusių minčių trupiniai –
Tad belieka kaip alkanai varnai kranksėti,
O nuo vasarinių spindulių lyg ledas ištižau?..
Todėl nesurinksiu, ką išnešiojo gyvenimo vėjai,
Nebepasivysiu, ką nuplukdė vandenys drumzlini:
Juk niekada savyje skambančių kanklių neturėjau –
Už skirtą misiją dėkinga likimui, ir dar kad gyvenu...
Na ir kas, kad gyvenimas svetimas – tarsi raišas kuinas
Girgždančiais ratais tempia sielą į tolumas, į nežinomybę –
Kelias sunkus, grublėtas, primenantis jaunystės vagas klampias –
Ir minčių numarint negaliu – išnaudoju savo ištikimas drauges būtyje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-11-20 11:51:36
Nevisiems gyvenimas kaip žirgas, būna ir kaip ,,raišas kuinas", bet nieko nepadarysi - jį reikia priimti tokį, koks Dievulio duotas...
Atviras išsikalbėjimas
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-11-19 20:36:24
tikrai prasmingas įrašas...daug čia pasakyta