Kapstausi minčių sąvartyne sename,
Kur belikę išeižėjusių minčių trupiniai –
Tad belieka kaip alkanai varnai kranksėti,
O nuo vasarinių spindulių lyg ledas ištižau?..

Todėl nesurinksiu, ką išnešiojo gyvenimo vėjai,
Nebepasivysiu, ką nuplukdė vandenys drumzlini:
Juk niekada savyje skambančių kanklių neturėjau –
Už skirtą misiją dėkinga likimui, ir dar kad gyvenu...

Na ir kas, kad gyvenimas svetimas – tarsi raišas kuinas
Girgždančiais ratais tempia sielą į tolumas, į nežinomybę –
Kelias sunkus, grublėtas, primenantis jaunystės vagas klampias –
Ir minčių numarint negaliu – išnaudoju savo ištikimas drauges būtyje.