Balto vilko beieškant (8)

Virdama rytinę arbatą Dorsi tyliai niūniavo sau po nosimi. Rytas buvo ankstus, tačiau laužas neleido sušalti. Mergina neskubėjo, nebuvo kur. Paskutiniu metu apsiprato būti šitoje vietoje. Ramybė pasidarė jaukesnė. Tik dabar pastebėjo, kokia išties buvo įsitempusi nuo visos kelionės. Maloniai pavargusi. Šis sustojimas tapo visai naudingas. Gerdama arbatą žiūrėjo į tolumoje raudonuojantį dangų.
 
Ji žinojo, kad vilkas šalimais. Dažnai pastebėdavo netoliese pro krūmokšnius pralekiančias baltas ausis ar rasdavo pėdų prie takelio. Suvaldydavo troškimą bėgti ir ristis kūlvirsčiais, kad tik jį pamatytų. Išspausti šypsenai užtekdavo ir baltos ausies. Aplinka tapo labiau pažįstama, sava. Tačiau kas dieną ji vis tiek dairydavosi į tolį, stebėdama horizontą ar tiesiog lapų judėjimą. 
 
Jo gaudyti ar klaidžioti ieškant nebereikėjo. Baltasis pats puikiai žinojo Dorsi apsistojimo vietą ir ten apsilankydavo vis dažniau. Kartą, po ilgesnio nesilankymo tarpo, atėjęs stabtelėjo prie palapinės ir žiūrėjo tiesiai akis. Mergina priklaupė, jau nebebijojo jo paliesti. Užsimerkusi iš malonumo suleido pirštus į šiurkštų kailį ir netikėtai pajuto, kaip baltasis priglaudžia savo kaktą prie jos. Dorsi nejudėjo,  norėjo, kad ši akimirka niekada nesibaigtų. Miško garsų nebeliko, vėjo nebesijautė, viskas tarsi apmirė, girdėjosi tik neramūs širdžių dūžiai.
 
Į pavakarę atskrido paukščiai. Žinojo, kur rasti vilką. Gavęs gilę baltasis įlindo į palapinę, Dorsi smalsiai nusekė iš paskos. Vilkas su gile dantyse priėjo prie laisvesnio kampo. Pakėlė į ją akis, pažvelgė į kampą, vėl į merginą. Supratusi Dorsi nusišypsojo ir linktelėjo. Gavęs pritarimą baltasis atsakingai padėjo gilę į kampą. Vakare sukilęs vėjas naktį virto tikra vėtra. Šalto oro gūsiai talžė palapinę, tačiau viduje, susiglaudus tvyrojo užtikrinta šilumą. Mergina pabudo nuo šalčio pojūčio. Vilko šalia nebuvo, o palapinės įėjimas liko praviras. Sunerimusi staiga išropojo laukan  ir ten rado vilką. Jis tvirtai dantimis laikė pagrindinę palapinės tvirtinimo virvę (matyt, vėtros padariniai). Vėjas traukė viską į savo pusę, tačiau žvėris nepasidavė, stipriomis letenomis įsispyręs į žemę net nesiruošė pasiduoti . Nedvejodama Dorsi pribėgo padėti. Jųdviejų bendradarbiavimo dėka namai buvo sutaisyti. Dorsi vienai nebūtų užtekę jėgų pasipriešinti šėlstančiai vėtrai, o vilkas nebūtų taip mikliai užmazgęs virvės reikiamoje vietoje. Nuvargus, įsikniaubus į baltą kailį buvo labai malonu užmigti.
 
Kitą rytą baltasis kaip visada pasuko keliuku. Tačiau šį kartą kiek paėjęs – atsisuko. Dorsi energingai jam pamojavo. Nebereikėjo bėgti iš paskos, žinojo, kad žvėris čia apsilankys vėliau. Įdienojus mergina džiugiai nustebo vėl jį pamačiusi. Vilkas kažką nešėsi nasruose.  Geriau įsižiūrėjusi mergina suprato, kad ten krūva gilių iš žvėries guolio. Susigaudžiusi suskubo praverti palapinės angą. Baltasis pakartojo savo paklausimą dėl gilių, kaip tada, ir gavęs sutikimą, padėjo į tą patį kampą. Atlikęs darbą nušokavo tolyn ir į vakarą grįžo tempdamas savo guolį. Nemaža dalis lapų ir samanų buvo pakeliui išsibarsčiusios, tačiau tai buvo vilko guolis, Dorsi žinojo. Mergina nesitvėrė džiaugsmu. Nors buvo netikėta, viskas atrodė taip natūralu, tarsi niekaip kitaip ir negalėjo nutikti. Ji nežinojo, ar čia jis pasiliks žiemai, metams ar visam laikui, tokių klausimų dar nedrįso užduoti. Tiesiog džiūgavo, kad nereikės ieškoti, nereikės gaudyti, nereikės laukti. Jis bus čia. Kiekvieną naktį jaus tylų alsavimą, užuos kailio kvapą.
 
Su vilko daiktais čia apsistojo ir jo šešėliai. Naktį Dorsi nugirdo vilko šešėlius šnabždantis, kad vieną dieną jis ketina palikti mišką. Ieškoti didesnės, naujos girios. Ta mintis ją neramino. Mergina nežinojo, kada ta diena ateis ir ką jai tada reikės daryti. Ar vilkas pasikvies kartu? Ar paliks ją čia, kaip buvusio miško prisiminimą? Vis tik ramino save ir stengėsi džiaugtis tuo, kas yra dabar. Jai užmigus Dorsi šešėliai aptarė girdėtą temą. „Kažin, ar baltasis supranta, kad Dorsi keliautų paskui jį?“, „Kažin, ar jis nori, kad taip būtų?“, „Dar yra laiko. Žiemą jis tikrai neiškeliaus“.
Pisha

2015-11-15 15:27:44

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): jovaras

Sukurta: 2015-11-25 16:32:45

labai įdomi ir intriguojanti dalis. skaitosi labai lengvai. perskaičiau visas dalis, bet ši labiausiai patiko. veikėjai labai ryškūs, gyvi. susidaro įspūdis, kad tu ten esi ir stebi iš šalies. man patiko

Vartotojas (-a): tepliorius

Sukurta: 2015-11-21 08:39:03

yra toks  filmas apie merginos- sakalės ir riterio meilę...vakarais ji pavirsta moterim...kažkas panašaus ir jūsų šitame apsakyme.man patiko ir svarbiausia, kad įdomu skaityti- nevargina...
 

Vartotojas (-a): delioren

Sukurta: 2015-11-17 21:42:50

Įdomu, ką ,,išauginsit" iš tų giliukų?
Aišku, patiko.

 

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2015-11-16 00:07:36

Rašymo stilius pažįstamas, o turinio požiūriu – šios dalies poslinkis tai, kad vilkas labai priartėjo. Guolį atsinešė su visais daiktais, šešėliais. Gera pabaiga.
Viskas taip netvaru, ima tolti. Viskas lieka tebeieškant.
(Kai kur pataisyta)