Prologas

–  Paklusk man, – prabilo nepažįstamasis.
–  Aš, – prabilo namelio šeimininkė, – gamtos deivės Halijos vyriausioji žynė ir juodajam magui nepaklusiu. Deivės vardu įsakau palikti šventąją vietą.
– Ne, – pareiškė juodasis magas, – metu iššūkį deivei.
Nuo juodojo mago rankų pasklido juoda tamsa, kuri pamažu skverbėsi į kiekvieną kampą. Pirmoji žuvo vienaragė. Juoda tamsa artėjo prie Vyriausiosios žynės. Elfė nepasipriešino juodiesiems kerams ir pabučiavo juodąjį burtininką. Jis išsiurbė gyvastį iš kūno, palikdamas tik kevalą. Siela buvo sunakinta. Ksandrė virto juodojo mago tarnu.
– Aš, – kreipėsi į tuštumą, – Chaoso magas Smorgas, sunaikinsiu šią planetą.
Gamtos deivę Haliją pervėrė skausmas. Deivė pajuto, kad į jos globojamą žemės lopinėlį įsiveržė tamsus kaip naktis, šaltas kaip ledas blogio įsikūnijimas. Jos širdį užplūdo nerimas. Deivė pabandė padėti Ksandrei. Ji išgirdo Deivės kvietimą, bet negalėjo atsiliepti. Elfės dvasia buvo sunaikinta. Ji matė, kaip elfė veikiama mėnulio šviesos užbaigė metamorfozę: burnoje atsirado aštrios iltys, veidas ištįso, elfė stovėjo ant keturių kojų. Deivė atsitraukė. Šventa vieta buvo išniekinta ir sunaikinta. Instinktyviai jautė, kad nieko neveikimas tolygus susinaikinimui. Jos pagalbos šauksmas nuskriejo per visas karalystes. Deivė nutarė, padedama savo vaikų, susikauti su Chaoso magu.
 
Smorgui reikėjo stipraus sąjungininko, kad būtų sunaikinta Elfų karalystė. Sunaikindamas Elfų karalystę, juodasis magas kartu sunaikintų ir gamtos deivę Halija. Halija buvo vyriausioji elfų deivė, bet ją garbino ir kaukai, ir nykštukai, ir juodieji gnomai. Dievybės valdos buvo plačios ir Smorgas tikėjosi jas užimti. Nuojauta sakė, kad reikiamą pagalba suras tarp žmonių. Ilgus amžius tarp žmonių ir elfų vyko nuožmi kova. Trapią taiką tarp žmonių ir elfų sudrumsdavo pavieniai išpuoliai. Abi pusės vengė atviros kovos. Smorgas nutarė iš pagrindų pakeisti nusistovėjusią padėtį.
 
Jo išvaizda pasikeitė – į dangų pakilo virtęs paukščiu ir nuskrido link žmonių karalystės tolyn nuo elfų karalystės.
Aplinkui plytėjo dykynė – maždaug pusantro varsto spinduliu į visas puses medžiai buvo iškirsti iki vieno, matyt, kad priešas negalėtų prislinkti nepastebėtas. Dantytos sienos, atrodė žiojosi įkąsti pačiam dangui. Sienas juose gilus griovys. Šeši  skirtingo aukščio bokštai styrojo sienų kampuose, o pačiame vidury stūksojo milžiniškas citadelės bokštas. Ant bokšto plevėsavo dvigalvis drakonas – žmonių karaliaus valdžios simbolis. Smorgas virtęs žmogumi, apgaubtas galingų burtų, patraukė link pilies.
Niekieno nepastebėtas jis įėjo į pilį ir nužingsniavo tamsiais koridoriais. Chaoso magas žinojo, ko ieško. Salė skendėjo prietemoje. Ryto šviesa sunkiai skverbėsi pro dulkėtus langų stiklus. Pasieniais siūbavo skersvėjo judinami gobelenai ir senos išblukusios vėliavos. Prie stalo sėdėjo žmogus ir kažką rašė. Prie žmonių karaliaus Jakroto tyliai prislinko juodasis magas. Chaoso magas palietė karaliaus petį.
Karalius pakilo ir lydimas Smorgo nuėjo į Tarybos salę. Jis liepė patarėjams sušaukti kunigaikščius. Dvylika žemių kunigaikščiai rinkosi Tarybos salėje. Valdovas informavo kunigaikščius apie karo paskelbimą elfams, ir šie sutiko su juo be jokių ginčų. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad planas buvo gana protingas, nes jis sugalvojo puikų planą, kaip sunaikinti elfų karalystę.
– Tau, rytinių žemių kunigaikšti, – pradėjo Jakrotas, – tenka pati svarbiausia viso plano užduotis. Čia elfų karalystė, – tarė karalius. Rytinių žemių kunigaikštis Talkrikas pamatė ant stalo gulintį žemėlapį.  Vakarinių ir Šiaurinių žemių kunigaikščių armijos turi plaukti čia, –įsakė jis, rodydamas taškelį pietineje elfų karalystės pakrantėje. – Jūs išlaipinsite čia, čia ir čia, sunaikindami visas elfų gyvenvietes šia kryptimi. Todėl tūkstančiai bėglių trauks keliu į rytus, – dabar valdovas nubrėžė liniją per visą salą nuo pietinių iki Londarino. – Jūs pasiųsite paskui juos pakankamai karių, kad juos toliau persekiotų. Tau, – kreipėsi valdovas į Talkriko, – reikės žygiuoti į rytus per kalnus, kad aplenktum bėglius ir juos sunaikintum.
Talkrikas sunerimo, nes kalnuose, anot legendų, gyvena mirlokai – deivės Tanajos vaikai. Tačiau garsiai paprieštarauti nesiryžo. Su niūria kreiva šypsena karalius apsidairė prieš tęsdamas toliau.
– Kalnus padės pereiti Tanajos… vyriausioji žynė.
Iš visų pusių pasigirdo nuostabos šūksniai.
– Kaip galima pasitikėti tuo, kuris tarnauja Tanajai. Ji…
– Ji ištikima man, – valdovas nusišypsojo – šalta, žiauria šypsena, be humoro šešėlio. – Ji paliks daug sutartinių ženklų kelyje, taip jums rodydama kelią per kalnus. Manau, kad nereikės susidurti akis į akį su mirlokais. Susirinkimas baigtas. Karo žygis prasidės nedelsiant.
Smorgas, apgaubtas galingais burtais, stovėjo prie karaliaus ir stebėjo nueinančiuosius. Juodasis magas buvo patenkintas nuveiktu darbu. Elfų karalystė bus apsupta ir sunaikinta.  Minutėlę Smorgas susimąstė. Jis jau pavergė žmones. Tačiau žmonių nepakaks, kad pasiektų Tanają. Jam reikėjo galingesnio sąjungininko. Juodajam magui reikėjo kito dievo pagalbos. Smorgas žinojo patį stipriausą ir kruviniausią dievą, kuris neatsisakytų užimti Tanajos vietą. Šis dievas buvo Trakobas. Legendose Trakobas minimas kaip pirpmapradis, visų dievų tėvas. Tanaja buvo jo žmona, kuri nuglėjo Trakobą ir ištrėmė į Žemutinį pasaulį. Ten ir iškeliaus juodasis magas.
Smorgas palietė karaliaus petį.
„Tarne, vadovausi mano kariuomenėj. Prisijungsiu prie armijos, kai mūsų laivynas stovės prie Lorandorino. Patekėjus pilnačiai karo laivynas turės išplaukti.“
„Aš supratau.“
„Ir tu vykdysi tiksliai mano nurodymus.“
„Taip.“
Sorgas atidžiai stebėjo karalių, laukdamas kokio nors pasipriešinimo. Karalius stovėjo ir nejudėjo. Jis buvo visiškoje Juodojo mago valioje.
 
Žemutinis pasaulis buvo niūri ir slegianti vieta. Danguje sklandė grifas. Jis neaptiko jokių gyvybės ženklų, net pačio mažiausio gyvūnėlio. Tik ugnimi alsuojantys kalnai – ir nieko daugiau. Netikėtai jo dėmesį patraukė kažkoks judėjimas, ir jis nusileido žemiau pasižiūrėti, kas tai, bet greit pakilo aukštyn. Jis sekė stambų, rudais plaukais, mažu smakru  nadorą – dievo Trakobo tarną. Vilkėjo šarvus, galingose rankose nešėsi vėzdą. Jis ir nuves jį pas šeimininką. Grifas nutūpė ant sudžiuvusio medžio. Tupėdamas ant medžio, paukštis atidžiai stebėjo, kas vyksta apačioje. Supratęs, kad atsidūrė reikiamoje vietoje, grifas nuskrido nuo medžio ir atsitūpė ant žemės. Čia grifas ėmė keistis, pamažu virsdamas  aukštu, stambaus sudėjimo, barzdotu nadoru. Smorgas išniręs iš šešėlio įsimaišė į nadorų minią ir nuėjo susitikti su Trakobu. Tuščia salė skendėjo prietemoje.
– Trakobai, – lenkdamasis tuštumai prabilo Smorgas, – Visų Dievų Dieve, atėjau sudaryti sutartį. Suteik man daugiau galių ir aš sunaikinsiu tavo priešus. Mes...
Jis staiga nutilo nebaigęs sakinio – visai šalia perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras staiga subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų.
– Smorgai, – balsas buvo valdingas, griežtas ir kiek užkimęs, – ten, kur žengi, sėji mirtį. Galių, kurių prašai, nesuteiksiu. Turėdamas mano galias pažeistum pusiausvyrą.
– Pusiausvyrą... apie kokią dar pusiausvyrą kalbi. Tu tremtinys. Tave išdavė ir pasmerkė trūnyti dievų užmirštoje vietoje. Jeigu pats negali atkeršyti už save...
– Tylėk, – galingas balsas nusirito per visą menę ir aidu išlėkė į lauką, – tu dar nebuvai gimęs, kai aš valdžiau. Pienburni, ne tau spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Tu...
– Nors ir esi Dievas, bet esi bailys. Slepiesi šešėliuose. Pasirodyk.
Žaibas trenkė į sostą.
– Kirmine, – stodamas ir eidamas prie Smorgo prabilo Trakobas, – tu mane gąsdini?
„Dievai kartais miršta, – sumurmėjo juodasis magas ir, ištraukęs Trišakį, puolė dievą. – Atsimink seną pranašystę, kuri skelbia, kad Trišakis, pagamintas iš dievo kraujo, gali nužudyti kitą dievą. Tai mirk, senas kriene, ir atiduok  savo galias. Tu jų nevertas“.
Chaoso magas smogė Trišakiu į galvą Trakobui ir virtęs vilku puolė draskyti dar šiltą kūną. Jis užvertė į dangų snukį, kruvinos lūpos išsitempė dūdele ir žemas, širdį veriantis staugimas ištrūko į laisvę, nuskriejo tiesiai į žvaigždes, aukščiau paties mėnulio. Smorgas siurbė iš Trakobo gyvybę – lyg vampyras, geriantis kraują iš savo aukos.
Iš Trakobo išsiveržė sunkus atodūsis ir jis mirė. Juodasis magas šypsojosi. Jis įgavo tokios jėgos, kurios neturėjo joks mirtingasis. Chaoso magas atsisuko ir pamatė stovinčius nadorus.
– Jūs vyksite su manimi ir paaukosite savo gyvybes.
Smorgas, vilko pavidalu, stebėjo, laukdamas kokios nors reakcijos. Galu gale juk jiems teks paaukoti gyvybes.
– Ar supratot? Ir Jūs paklusit?
– Taip, – pasigirdo darnūs balsai.
„Manęs laukia sunki kova jūroje“, – žiūrėdamas į nueinančiuosius galvojo Chaoso magas.