Atverk mane jausmams, svajonėms ir sapnams —
Tai jų sujudintos skraidyti kyla sielos,
O neparaginta manau, kad tai — ne man
Sparnuotas, giedantis pavasarinis šėlas,
Kad privalau tupėti po lapu,
Stipriau susiausti lukštą, kiautą, odą,
Nors ten lindėti velniškai slopu —
Aistra riksmams nei kuždesimas nežiodo.
Nebedrįstu žiūrėti į žvaigždes,
Įsišaknijusi į pilką išdėvėtą būtį.
Atverk mane, prašau, atverk mane —
Negali laimė už savęs užkliūti,
Užsirakinti, užsisklęst duris
Ir springti ašarom už aklinų langinių.
Leisk bent pakilti, jei nelemta skrist —
Ar tie gyvi, dangaus kas nepažino?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-11-13 12:13:39
Lukšte giliai lindi Negali laimė už savęs užkliūti > reiškia, yra noras (gyvybė), tik ryžto nepakanka, reikia įkvėpėjo.
Pabaigos klausimas logiškas, bet atsakymą žinant (kad ne). Literatūrinė retorika prasminga pati savaime.
Itin vaizdingas pasirodė čia išsireiškimas aistra nežiodo.
Jei prašau yra ne įterptinis žodis, o esamojo laiko veiksmažodis, tada gerai…
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2015-11-13 08:53:12
Gražus retorinis klausimas