Atverk mane jausmams, svajonėms ir sapnams —
Tai jų sujudintos skraidyti kyla sielos,
O neparaginta manau, kad tai — ne man
Sparnuotas, giedantis pavasarinis šėlas,

Kad privalau tupėti po lapu,
Stipriau susiausti lukštą, kiautą, odą,
Nors ten lindėti velniškai slopu —
Aistra riksmams nei kuždesimas nežiodo.

Nebedrįstu žiūrėti į žvaigždes,
Įsišaknijusi į pilką išdėvėtą būtį.
Atverk mane, prašau, atverk mane —
Negali laimė už savęs užkliūti,

Užsirakinti, užsisklęst duris
Ir springti ašarom už aklinų langinių.
Leisk bent pakilti, jei nelemta skrist —
Ar tie gyvi, dangaus kas nepažino?