6. Repeticija su himno prieskoniais
 
Atsiradus mudviems su Leokadija anapus paveikslo rėmo, bent kiek didesnio sambrūzdžio nebuvo, Atėjome ten, atrodė, kaip suplanuoti tokio buvimo, pasiruošę jam. Net ir be jautresnių pasisveikinimų:
   – Dzieduli, giedosime himną, bet kitaip. Giedosime jį kaip dar niekas negiedojęs. Su prieskoniais, – smagiai pasakė raidė B ir skubino Jotą: –  Nagi, mielas ponuli, sakeisi, kad atsakomybę asmeniškai prisiimi. Taigi prašom, pradėk. Mūsų tiek, kiek prognozavom. Visi.
   – Be tavęs, šarka, regis, kad... o taip, mes jau be tavęs neapsieitume. O koks stebėtinas informatyvumas kalbos!–  ironizavo Jotas, – Močiutė su dzieduliu kaipmat suprato, kad giedosime himną, kelsime vėliavą. Taip, taip, kelsime radijo karietos vėliavą. Nors ji išskalbta, išlyginta, tačiau akys neapsigauna – matosi, kad nenauja. Ir tai labai gerai. Argi ne? Ir šitai jau sakau neperdėtai, neironizuodamas. Ateikit,  ateikit.  Arčiau, arčiau ateikit, – kvietė Leokadiją ir mane prie stiebo Jotas, kur buvo pakilimui paruošta vėliava.
   „Karietos?“ – lyg pagalvojau, bet mąstymui laiko nebuvo. Paširdžiuose it bitė įgėlė. Neskaudėjo. Įgėlė ir medumi patepė, darėsi saldu. O Jotas buvo ramus ir netilo:
   – Nežinau, kaip ilgai vėliava su karieta buvo, tačiau numanau, kad tai pasakys, kas geriau žino. Pirštais gi, žinoma, nerodysiu. Tikėkim, kad atsiras ir tokių – jei ne šiandien, tai vėliau, bet sakau, reikia manyti, kad atsiras. Ypač turint mintyse publiką, apie kurią kalbėjo Balsas.
   – Jau sakiau ir apie publiką. Prašau nesikartoti, – neiškentė B. – O ji nemenka, ji gi: visi iki vieno, iki paskutinio, kurie dziedulio raštuose užrašyti. Ir paakcentavau, kad mirusių Trispalvės scenarijuose neturėtų  būti.
   – Nespirgėk, mieloji. Pakentėk, – sudraudė ją raidė A.
   – Tegu spirga, – kaip dažniausia pakantus pasiliko Jotas. – Manau, jog repeticijos reikalingos, kad vėliau nebūtų gėdos. O prie vėliavos apturėti sarmatą oho kaip nekaip atrodo. Neduok Dieve! Ypač kai su ja susiruošęs praeiti visą atkurtos valstybės laikmetį.
   – Dzieduli, tai visas šimtas metų. Iki pat 2018 vasario vidurio.
   – Ir vis tik nespirgėk, – vėl paprašė raidė A.
   – Atrodytų, kad laiko iki ano vasario šešioliktosios nemažai, bet taip tik atrodo. Darbo daugiau negu gal suvokiame. Štai kad ir dėl prieskonių, apie kuriuos kalbėjo B. Kas bepasakys, ar jie pasiteisins, ar išsikvėps po pirmo bandymo arba kad ir po kelių ar po keliolikos valandų, dienų, savaičių, mėnesių.
   Jotas pakalbėjo ramiai. Be emocijų. Lyg sau. Tačiau dabar, užlošęs galvą į viršų ir akimis nučiuožęs vėliavos stiebu; jau kitaip:
   – Nepyk, dzievuli, jeigu kas ne taip, bet ir nuolankus nebūk. Taip jau lemta, kad vėliavą reikia kelti karietos vežėjui. Ir taip  jau sumanyta, kad ją reikia kelti kitaip.
   Ir šit dabar, lyg bandydama paaiškinti būtent Leokadijai ir  man, kokiu tikslu čia atsiradę, į paramą Jotui paskubėjo raidė A.
   – Neskubėk, Jotai, pas dzievulį. Neskubėk. Kad ir repeticija, o mūsų senoliams reikia žinoti, kad ir tarėmės, ir kalbėjome, ir apkalbėjome, kaip kelsime karietos vėliavą, kai įšvis atkurtos valstybės šimtmetis. Atrodytų, kad tai žinoma, todėl paprasta ir nieko naujo nereikėtų iš tokio ceremonialo laukti. Girdi, iš dainos žodžio neišmesi. Tai ką  bekalbėti apie himną? Betgi išmetam iš dainos ne tik žodį, žodžius, bet ir posmus. Būna, kad ir dainas numarinam, sušaudom. Ir turbūt pagal nuopelnus...
   – Ne, ne, dabar išsamiau apie  tai kalbėti neverta. Tokiems dalykams dar laiko bus. O dabar dėmesio... Dzieduli, prašom prie stiebo. Ir tu, močiute, irgi. Prie stiebo.
   Stiebas  buvo čia pat. Tačiau jo lyg ir neregėjau, nes akyse įsišvietęs visą laiką laikėsi vėliavos šilkas. Prisiliečiau prie jo ir, regis, atgijo visa atmintis. Rytas iš ryto ėjome prie jos, kad laimingai suplevėsuotų viršum karietos. Vakarais irgi ėjome, kad nepasiliktų naktyje. Karietos vėliavą laikėme tik saulės šviesoje – kėlėm ją patekant saulei, nuleisdavome jai leidžiantis. Ir taip diena iš dienos iki ...
   – Dzieduli, tau bloga? – prišoko raidė B.
   – Prisiminiau. Tačiau kodėl tik dabar, a?
   – Tačiau prisiminti nebūna vėlu. Juk nebūna, a?
   – Atsimindavo ir vėliavą, atsimindavo, – pirmą kartą prabilo Leokadija, – ir rašė. Nemažai rašė, betgi žinote, kaip būna tokiuose metuose. Užmiršta žmogus pats save ir nežino, kokią dieną gyvena. O aš va, regis, pradedu žinoti, ką jis rašė. Viešpatie, kaip čia taip?  Na taip, pradedu žinoti. Iš kur, a? Tikrai nežinau, iš kur. Gal Vidinis? – ne ką galėjusi pasakyti Leokadija apie atsiradusį savyje gebėjimą.
   – Ką jis, taigi Vidinis? – suklusau.
   – Ką – jis? Ką – jis? Turėtum geriau žinoti ką jis. Va, paklausyk, –- pasakė žmona ir išgirdome neįprastą jos deklamaciją:
 
Tebus pagarbinta dabar ir visada...
Ir jeigu taip iš tikro bus,
Su vėliava išliksime,
Gyvensime jos dvasioje.
Ir kur – ar ČIA, ar TEN bebūtume,
Surasim esančius tautoj.
Net nesvarbu, kokia lemtis ištiktų mus.
Svarbu, kad trispalvė
Į širdis audeklu tautos
Giedotų atmintį giesme Kudirkos.
 
   – Stop, stop! – netikėtai vikriai pašoko Jotas tildyti Leo, o jai nutilus vėlgi nelauktai pasigirdo Vinco Kudirkos Tautinė giesmė. – Vėliavą,  dzieduli, kelk vėliavą, – karščiavo Jotas matydamas, kaip nedarniai prasidėjo vėliavos kitaip pakėlimo pirma repeticija. Dar nebuvau pajudinęs vėliavos kilti stiebu, kai pirmasis posmas pasibaigė, giesmė nutrūko, užtat  stiebu kilo jos šilkas.
   – Ne, ne. Taip nereikia, pavėlavom. Vėliavą tik himnui giedant kelsime. Tik. Nutyla himnas ir, vadinasi, vėliava sustoja, nepaisant, kaip aukštai žemai pakelta. Tai jos kraujas. Atsiprašau, kad paskubėjom, – pakalbėjo Jotas ir patikino, kad nors ir nesmagu, kad taip  atsitiko, betgi būna blogiau. – O tu, močiute, nuostabi. Bravo tau! Bravo, – pagyrė Leokadiją. – Nenustebčiau paregėjęs tave su vadelėmis ir botagu rankose. 
   – Tačiau tai, ką  girdėjote, yra tik pradžia, – nebežinodama, kaip elgtis, atsiliepė.
   – Ir palikime ją kaip pradžią iki pirmo himno posmo, o toliau orientuokimės pagal jį. Himnui giedant dirba tik dziedulis, laipindamas vėliavą į viršų, O visi kiti kaip giedančios statulos, netgi be didesnių emocijų. Supratai, B? – šyptelėjo išdykėlei Jotas.
   – Aš ir dabar kaip statula, padėjusi dešinę ranką ant kairės pusės krūtinės.
   – Tuomet viskas aišku. Net ir man, – dar plačiau šyptelėjo Jotas.
  Man irgi pasirodė, kad „viskas aišku“, bet savo kaltės neišsižadėjau. Dėl mano neapdairumo išgirdus himną, vėliava suvėlino kilimą. Tai turėjo būti aišku ir be išankstinių  paaiškinimų. Ne vaikėzas koks, tačiau  vis dėlto Jotui pasakiau:.
   – Nors mirktelėk, kad ir statula būdamas.
Raidė A, kažką pakuždėjusi, prisiglaudė prie Leokadijos. O Jotas tarė:
   – Ką  gi, kaip sakoma, atsikvėpę plačiai krūtine, gal pradedam. Tu, močiute, čia  pirmiausioji, ceremonialo prima. Nagi sėkmės  mums. Te antras kartas nemeluoja..
  Šį kartą regėjosi, kad tyla gilesnė. Leokadijai pakartojus deklamaciją, pasigirdo himnas, nesuvėlavus pradėjo stiebu kilti vėliava, sklandžiai, bet lengvai paklusdama Vincui Kudirkai. 
    
     Lietuva, tėvyne mūsų, 
     Tu didvyrių žeme, 
     Iš praeities tavo sūnūs 
     Te stiprybę semia
 
   Tačiau va, posmui pasibaigus, giesmė nutilo, vėliava liovėsi sliuogusi ir visi girdėjome Leo:

Taip, taip, kad atmintį giedotų,
Beje, labai nelengvą. 
Nelaukime – jos vėjai mums jau nepaoš, 
Lengviau pakels Puntuko akmenį, 
Napoleonas į Paryžių  
Šv. Onos bažnyčią nusineš... 
O Dieve, siųsk mums aukštą ryžtą 
Surinkti atmintį kaip Bibliją  
Į lengvą kaip žemelė knygą 
Pašventinta giesme Vinco Kudirkos 
Ir vienąkart pragydusia himnu. 
Tik nesakykite, prašau, kad gal ne taip kalbu – 
Einu į atgimimą didelės valstybės,
Su savo okeanas ir žvaigždynais,
Su Kristumi ant kryžiaus,
Su Peterburgo prikalta lietuviška knyga.
Einu prie ištakų valstybės atkurtos
Iš pilko vyturio aušroj, 
Iš jo giesmės spalvų, 
Iš žemės trupinėlio.
 
   Ir vėl pragydo himnas. Nesakyčiau, kad galingai, bet choru, bet sutelktai, ir kartais pasijausdavau, kad pats savęs negirdžiu giedančio. O vėliava sliuogė stiebu vis aukščiau ir aukščiau.
   
    Tegu Tavo vaikai eina 
    Vien takais dorybės 
    Tegu dirba Tavo naudai 
    Ir žmonių gėrybei 

   Dabar tau, Leo, žodis. Te tau Vidinis padeda. Minėjai jį. Gal iš  tikrųjų jis tau teikia informacijas, – padūmojau galvoje .
   Padėjo. Ir , kaip man pasirodė, netgi puikiai. Kaip kad ir Jotas vertino.
 
Liūdėkime,
Bet nesupykime,
Jeigu taip žodį žodin pagiedoję,
Ūmai išgirstume
Kažką atėjus į save
Ir pamatytume, kaip ranką ištiesia
Lyg ubagaujantis duonos prašytų.
Atrodytų, tiek daug darbų jau padaryta,
O duonos burnai negana.
Sunku tikėti, kad tokia ranka
Ir vėliavą pakels aukščiau
Negu jai reikia.
O juk, – ar  girdite? –
Giesmė dėl to nespringsta.

    Tegu saulė Lietuvoj
    Tamsumas prašalina
    Ir šviesa, ir tiesa
    Mūs žingsnius telydi
 
Ir vis dėlto telydi, o ne lydi,
Į ateitį vis kalbame aukštus žodžius,
Dar atmintim reikės ir tiltus grįsti,
O į karietą, titnagą įkėlus,
Jos šviesą išnešioti angelais.

    Tegu meilė Lietuvos
    Dega mūsų širdyse,
    Vardan tos Lietuvos
    Vienybė težydi 

Nelauk katučių, kada šitaip baigiam himną
Ir vieversiui už giesmę jo
Delnais nepadėkojam.
Tegu mano petys kaip raidės žodyje
Prisiglaudžia tau prie peties
Ir Lietuvą su Griunvaldu dainuoja.

Pirmadienis.
Jis žino, tiki, kad išaušo į rytojų.
O aš? o tu? o ir kiekvienas?
                            2018 metų vasario 16- oji