Pakviesti vėliavai iškelti                                                                                                                                                              Dar laikas nebuvo įdienojęs; vis laikėsi ryto erdvėje, o jis, rytas, puikus, šiltas. Gera su tokiu būti kur bebūtum, bet geriausia, išėjus iš patalpos ir atsikvėpus jo gaiva. Tačiau kaip išeiti? Jaučiausi kaip važiuojančiame traukinyje: reikia laukti, kol sustos. Nors suprantu, kad tai ne traukinys, o nedidelis sodo namelis su viršum vadinamosios svetainės įrengtu Pastogės, kitaip dar – Pastriekės departamentu, kuris man buvo labiau reikalingas dvasiniam pagyvenimui. Turbūt todėl ten dažniau pasijausdavau atviroje erdvėje. Regėjosi, kad normalu pasijausti ten, kur pasinorėdavo. Pastriekės departamento lentų pertvara ir sienos dvasiai nebuvo reikalingos. Todėl ten jausdavosi ne pagal jo (ir mano) fizinius išmatavimus. Užklydę svečiai, beje, irgi nesunkiai, neretai net to nepajautę, gebėdavo persitvarkyti iš materijos į dvasios būtis. Nusileidus gi žemyn į svetainę, poreikis materijai atsigaudavo, vėl atrodydavo smagiau kaukšėti plaktuku, išėjus į lauką kapstytis žemėje ar karstytis po medžius, bet smagiausia buvo, vedinam įvairiausių reikalų, ateiti prie Balsių (Kryžiokų) ežero ir pagyventi kartu su ąžuolu. Tačiau, matyt, atėjo laikas, kuomet Pastriekės dvasia persismelkė į svetainę, kai joje vis dažniau atsitinka dalykų,  būdingų Pastriekės departamentui. Ir šit dabar atsitinka jau ir tai, kai neįmanoma nesuklusti Balso ir Audronės apraiškai, apeiti ant sienos pakabintą paveikslo rėmą. Tačiau atsiranda ir dar vienas dalykas – atrodo, kad namelis juda, važiuoja, keliauja. Vis prisiversdavau pasakyti: dar ša, kol kas dar ša... dar anksti apie tai net ir Leokadijai prasitarti. Nedrąsu. Ateis laikas ir reikalai geriau pasimatys. Ir ką? Ar neatėjo? O pojūtis važiuojančio, vaikščiojančio ar kaip kitaip judančio namelio irgi neišnyksta. 
– Ką pasakysi, Leo, – nieko nepaaiškindamas apie tokią savijautą, tariu žmonai. Atsiliepė irgi klausinėdama:
– O kodėl sakai, kad rėmas tuščias? Vaidenasi man ar kaip? Jau ir žegnoju, kad jis būtų tuščias, bet... Visa ko senatvėje tikėjausi, bet  kad taip... Dievas, regisi,  nepanorėjo, kad būtų kaip žmonėse priimta. Jau ir kojas sunku pakelti, o... .
– Kas – o? Važiuoji?
– Ir galvoje jau ne taip. Ne taip. Dar skaudžiau, negu kojas kelti. Kojoms dar lazda gali pagelbėti, o galvai? – klausdama pasakė  ji ir timptelėjusi už rankogalio: – Prisėskim, – tačiau prisėsti neskubėjo. Jai svarbiau buvo pasakyti, kad prieš aušrą susapnavusi mano eilėraštį „Po užmerktų akių vokais.“
– Netgi neskaičiusi jo niekuomet, o žinojau, kad parašytas 2011 metų pradžioje. Ir netgi deklamavau:

Argi sakiau, 
Kad aklas akimis, 
Kuomet jas nunešu į naktį? 
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais, 
Net Paukščių takas 
Ima skaudžiai nerimauti, –

padeklamavo ir, sužiurusi į akis:
– Betgi spėk arba bent  įsivaizduok, kam, kokiai publikai deklamavau. Ogi raidėms, tavo trijulei A, B ir Jotui. Iš kur visa tai, a? Iš kur? Neskaitau aš tavo poezijų ir tos raidės atrodė išmanas, išmislas. Bet va regiu kaip bažnyčioje ir smagu deklamuoti. Ir dabar dar  vis smagu atsiminti, kad taip būta: 

Galbūt nemanė, 
Kad yra dalia, 
Kuri net šitokią galybę 
Į nelaisvę ima.
O aš taip pat 
Net  nežinau, deja – 
Iš kur ten, po vokais, erdvė tokia, 
Kad  net neskauda.   

– Sakei, einam prisėsti, tai gal ir padarykime taip? Prisėskim. – Tačiau irgi neprisėdom, o netikėtai pasiskundžiau, parodydamas į savo lemties išdaigas. Šį kartą į ligą, kuriai atsiradus, apsikabindavau kaip mylimą moterį ir jos vardą tardavau ar rašydavau didžia raide: Amnezija. Ir niekas tuomet negalėdavo įtikinti, kad  tai liga, o ne ji, mano meilė, kuriai galėjęs ir kojų pirštelius išbučiuoti. Dabar gi tariau:
– O, kad  ją perkūnėlis tą Amneziją patrankytų, kol dar ji  man netrenkė. Tuomet net ir tavęs neįtikinsi, kad regiu ir pasakoju tai, kaip iš  tiesų yra. Kaip kad šiandien: Buvo Balsas su Audrone. Štai ant sienos paliktas paveikslų rėmas. Aš sakau tuščias, tu gi...                                                                
– Tai ne rėmas. Net ir ne paveikslas. Tai ekranas. Tai langas. Gal net durys, pravertos durys, už kurių, kaip ir eilėraštyje:

Gyvena žmonės, saulė, 
Debesys ir lietūs, 
Padangę brauko mėlyni žaibai – 
Ir gieda vyturiai, 
Surankioję giesmes poetų, 
Jų daug, 
Bet ne daugiau, 
Negu reikėtų.

– Na va,  O jeigu aš taip pakalbėčiau, kaip  tu man dabar?.Tiesiai, drūtai pasakytum: iškvailėjo mano senis. Nemanau, kad  protingiau pasielgčiau ir aš, jeigu būčiau paliktas be žinios apie susitikimus su Balsu, be žinios apie šio rėmo ant sienos atsiradimą? Žodžiu, Leokadija, tau geriau pasisekė negu man, nors kaip žinoti. Kokia  bebūtų patirtis, ji iškentėta, išbūta ir  ne šiaip sau  už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
– Tačiau turbūt atminties praradimas netolygus proto praradimui?
– Turbūt. Tačiau, kaip žinai, mano atveju prireikė šeštos palatos paslaugų..
 – Iš ten, regis, ir eilėraštis, – pasakė žmona, nusiteikusi jį padeklamuoti iki taško:

Po užmerktų akių vokais 
Įsiveržia gyvenimas į sielą 
Net  Paukščių takas – 
Dieve, jam padėk! – 
Ir ten it danguje išlieka.

– Valio! – pasigirdo šauksmas ir kelių porų delnų plojimai: – Valio! – O netrukus paminėti ir mudu su Leokadija.
– Dzieduli, regis, ir nežinojai, kokį talentą šalia savęs turi. Džiaukis, kad  dar  yra kaip  yra. Ir atsimink ne tik Balsą ir Audrone, bet ir ką pakalbėję. Ir apie  titnagą, ir  apie... Bet ateik  čia, užsimerk  ir  ateik.
– Užsimerkti?
– Neužsimerkęs neateisi.
– O su kuo kalbu?Tu čia, išdykėle? Raidė B?
– Raidė B, bet kodėl – išdykėlė? Va, vėliavą reikia iškelti. Ar tai išdykavimas? Močiute, ir tu užsimerk. Jeigu ką, teks ir vežėja būti.
Neprisimenu, kad būčiau užsimerkęs, bet tikriausiai taip įvyko, nes netrukus į akis sužiuro aplinka, kurią išjaučiau užrašinėdamas paskutiniuosius eilėraščius. Sakau „užrašinėdamas“, o ne kurdamas, posmuodamas, dar kaip, todėl nauja realybė darėsi labai paprasta ir suprantama. Netgi nereikėjo kalbėti, kaip į šitą realybę patekome. O pirmiausia joje susitikome su raidžių  trijule. Ak, gražiai kažkada apie trijulę padainavo Paulius Širvys baltų viršelių knygelėje...

Murzinų draugų trijulė,
Kartu kėlė, kartu gulė
Ir iš traktorių kabinų
Kartu dairėsi merginų.

Tačiau ten situacija kitokia, ten visi trys vyrai, o čia – dvi moterys ir vienas vyras. Ir pirmoji, žinoma, žodį tarė raidė B.
 – Prisimeni, dzieduli, kaip tau Balsas taręs: rikiuok visus, ką turi savo raštuose. Visus iki vieno. Iki paskutinio. Mirusių šituose scenarijuose neturėtų būti. O kaip juos rikiuotum, dzieduli, jeigu be vėliavos, a? Tačiau ji jau yra ir reikia ją iškelti.