Galbūt ir vėl
tiktai ne ta styga,
o gal natos kitos,
bet gyvenimas
per apgaulę ir vėl
įbruktas tas pats.

Susimaišę tarp sintezių,
kurių žiedlapiai
su clorofiliais
aukščiau mūsų,
tad spjaunam ant jūsų.

Suklastotas likimas
nudriskusiam popieriaus
lape,
prie daiktavardžio eilėje;
be kirčiuotų galūnių
neapsieisime.

Niekas nesijuokia,
kai pamato,
kad x lygu y,
o pastarasis lygu a,
kai milijoniniai skaičiai,
o tavęs ten nėra.

Dangus žydras toks,
mūsų galvos tuščios, –
kartoja kiekvienas protingas.
Kelio nematome,
teorijų nežinome,
moralas – mūsų pabaiga.