tu tolai nuo manęs, o laikrodžio rodyklės sukos
ir praeitis mums vėl atrodė tik sena šventa vieta
bet sužiba tamsoj vaikystėj uždegtas degtukas
į kambarį pasipila mėnulio padrika šviesa
ir dvelkteli į nugarą šaltu kvėpavimu
dar niekieno neužrašytas bučinys
supu tave kaip supdavo mama ant rankų
žiemos naktim belaukdama kol pasakos užgis
paskui būtis paleidžia karo kulką
išblunka tavo sapnas, ledas ir laužai
bet sužiba tamsoj vaikystėj uždegtas degtukas
ir verkdamas šitas eiles rašai
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-11-07 23:34:12
Pritariu, kad ne toks paprastas, kaip atrodo.
Visos pasakos turi užgyti.
Graži pabaiga. Visas puikus.
Vartotojas (-a): Šilagėlė
Sukurta: 2015-11-07 22:25:08
Labai mielas kūrinys, Vytaute, gražus pasikalbėjimas su savimi, bet mane kažkiek sutrikdė teiginys ,,belaukdama kol pasakos užgis"...Dėl ko tos pasakos turi užgyti, kas jas sužeidė ? Gal - ,,belaukdama kol pasakos užmigs"...?
Prisiminiau savo vaikystę, kai mama mums sekdavo savo sukurtas pasakas ir pati pirmoji nuo jų užmigdavo .. O mes, vaikai, vėl ją žadindavome - taip įdomu mums būdavo išgirsti pabaigą, nes pasakos visada gerai baigiasi.. Taip ir užaugome, įsivaizduodami, kad gyvenime nėra liūdnos pabaigos...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-11-07 17:42:32
Labai patiko. iš tiesų vidinis. Todėl ir parašytas be įtampos, gerai skaitosi, nors kita vertus nėra jau toks paprastas, kaip iš karto atrodo. Tame ir yra gero eilėraščio bruožas – jį skaitydamas matai, jauti, supranti, jis išlieka... O mane tiesiog pjauna du dalykai, ko čia, suprantama, nėra: arba tiesiog žodžių žaismas (tipinis grafomaniškas kūrinys), arba kūrinys-galvosūkis. Nors būna du viename :)