Jau vasara vėduoklėm pamojavo,
Sudie! – sušuko prieš išeidama,
O aš vis rymau laukdama prie klevo,
Į širdį vėl viltis įleisdama.
Ruduo artėja, slenka senio batais,
Sermėgą užsimetęs per pečius,
O aš basa vis laukiu – nesimiega,
Gal dar išgirsiu aidinčius žingsnius?
Nėra tavęs... Man tik prisisapnavo,
Minčių sraute bandau suprast save,
O Dieve, negi jis mane apgavo?
Paliko šalt, stovėt neviltyje.
Klumpu, bandau užvert laukimo skrynią,
Kantrybė skyla – duženos nakties...
Nėra jėgų... Į dangų rankos kyla
Vėl susirinkti trupinius vilties...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-11-09 22:28:36
Eilučių centravimas, tų pačių kalbos dalių rimavimas rodo,
kad tobulėti dar galima ir daug, ir kūrybingai.
Sėkmės!
Vartotojas (-a): spanguolytė
Sukurta: 2015-11-06 10:08:35
Šilagėle, kaip noriu piešt tave...
Dabar ruduo - jau užmiršau
Tavas spalvas
Anonimas
Sukurta: 2015-11-05 15:31:31
Jausmingas akimirkų etiudas,paprastas, klasikinio rimo su aiškia mintim/paralelėm.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-11-05 13:11:05
labai vaizdingai nupieštas vasaros išėjimo vaizdas su įkomponuotu rudens atėjimu,tik neaiškus išsireiškimas ,,...negi jis mane apgavo?",juk vasaros rymote laukdama prie klevo,tad gal reikia rašyti,,negi JI mane apgavo?
O gal aškai ko nesupratau...?
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-11-05 13:09:00
Sudėtas į eiles turinys nepretenzingas. Be gilesnių atradimų, bet kaip vaizdelis visai neblogas.