Jau vasara vėduoklėm pamojavo,
Sudie! – sušuko prieš išeidama,
O aš vis rymau laukdama prie klevo,
Į širdį vėl viltis įleisdama.
 
Ruduo artėja, slenka senio batais,
Sermėgą užsimetęs per pečius,
O aš basa vis laukiu – nesimiega,
Gal dar išgirsiu aidinčius žingsnius?
 
Nėra tavęs... Man tik prisisapnavo,
Minčių sraute bandau suprast save,
O Dieve, negi jis mane apgavo?
Paliko šalt, stovėt neviltyje.
 
Klumpu, bandau užvert laukimo skrynią,
Kantrybė skyla – duženos nakties...
Nėra jėgų... Į dangų rankos kyla
Vėl susirinkti trupinius vilties...