Paveikslo  rėmų  mįslė 

   Nežinojau, o ir nenorėjau žinoti, kokį įspūdi daro Meilutytei ir Balsui toks jautrus, džiaugsmingas prisipažinimas, kad nepaisant rūko debesėlių, numestų jiems ant galvų, vis tik atpažinau Audronę. Atpažinau ir žinojau, kad dėl to manęs niekas kvailiu nepavadins, niekas nepasakys, kad – antai! – karietos vežėjas ir vėl Amnezijos glėbyje. Man tai netgi nebuvo įdomu, kaip kas ką mano ar galėtų manyti. Galbūt dalinai ir todėl, kad užgriuvo kitas netikėtumas. 
   – O čia kas? Rėmas? Paveikslo rėmas? Tuščias? Iš kur jis čia? – nustebusi ir pakėlusi balsą aukščiau už kitus, nemokėjo savo atradimo ant sienos ramiau priimti Leokadija. Sužiurusi į mane: – Kada jį čia pakabinai?
   – Tu – ką? Pirmą kartą matau. 
   – Nepykite, ponia. Tai mudu su Audrone atėjome iš jo.  
   – Taip, taip. Su Balsu ne pro duris atėjome, o iš paveikslo, – atsiliepė ji ir atrodė, kad kalba apie paprastus, kasdienius darbelius ar potyrius. 
   – Aaaaa... Viešpatie, atleisk. Ir iš kur pas tave tokios išmonės? Rėmas tuščias, bet suprantu, kad taip tik akims atrodo. O dvasiai? Koks nuostabus reginys. Atsižiūrėti neįmanoma. Atsitraukti nemoku. 
   – Atrodo, kad beprotnamis iš kažkur atsikrausto į sodo namelį. Iš tiesų, Viešpatie, atleisk, – pasakiau nekontroliuodamas savo elgsenos. 
   – Išeiti galėtume ir pro duris. Nedidelė bėda, – pasakė Audronė ir klausė Balsą: – Ar taip? 
   Atsiliepti jis neskubėjo. Priėjęs prie paveikslo rėmų, tylėdamas juos glostė, o jo veidą slepiantis debesėlis pasidarė tirštesnis. Galima buvo paspėlioti, kad gal pyktelėjo, gal susikaupė, susimąstė, gal dėliojo galvoje mintį, kuri ar jam vienam, ar visiems mums taptų kažkokios veiklos paskata. Ilgai taip netruko: žengė pusę žingsnelio link manęs, bet kairioji ranka nuo paveikslo rėmo neatitrūko.
   – Atsimindamas, vežėjau, pasak tavęs, pirmą mudviejų susitikimą vis pacituoji mano žodžius, o dažniausiai būtent: Kas buvo -– buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Manau, kad dėl to nereikėtų stengtis, eikvoti energiją, nes aš irgi juos atsimenu ir žinau, kaip ir prie kokių aplinkybių jie užrašyti tavo sąsiuviniuose. Pasakysiu netgi daugiau: regis, net mintis neblogai tavo perskaitau. Smalsu tau buvo išgirsti, kai kalbėjau apie žmonių gyvenimą. Taip? 
   – Sakai, „buvo smalsu“. Kodėl – buvo? Visi kvėpuojame, bet ar dažnas gyvename? Tai klausimėlis. Va taip, va kaip dabar girdžiu tave ir nepatingiu apie šį „klausimėlį“ pamąstyti. Tenka prisiminti ir tamstos žodžius, kad, girdi, tik pats, padedant Dievui, tegalėsiu atsakyti. Abejoju, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab kai niekas jo tai daryti neverčia, bet tuomet mane jis nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na, jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas. Ir va praėjo metai, kiti...
   – Dar kiti. Ir dar kiti. Ir daugiau negu velnio tuzinas jų praėjo, – nutraukė mane beįsismaginantį kolboje Balsas ir priekaištingai, gan piktokai: – Praėjo ir eina,  eina, o  tu, seni, vis kvėpuoji, kvėpuoji, o sakyk, kad pradėsi gyventi? – Ir jau atsigręžęs  į Leokadiją: – Ponia, atidarykite duris, – tačiau durys buvo apsukresnės, paklusnesnės. Abu to ankstaus  ryto svečiai buvo kažkur už durų, kai Leokadija suskubo pašaukti:
   – O rėmas!? Paveikslą užmiršote pasiimti.
   – Tik nesistebėk, Leo. Jau mums stebėtis nereikia. Jau – ne, bet kad ir taip, o be galvos nebūsi. Jis tai Jis. Ne pirmas kartas, kai jis ateina, slepiasi ir bendraujame kaip bevieliu telefonu. Kur tau! Ir jo nereikia. Tiesiog iš burnos į ausis. O kaip čia Ji atsirado? Kodėl atsirado? Kodėl neištarė savo pavardės? Meilutytė juk. Audronė Meilutytė. Radijo karietos režisierė. Dvasingas buvo žmogus 
   – Buvo? 
   – Patylėkim, Leo. Pabūkim tylos minutėlėje, kuria pagerbiami mirusieji. Žvakės degt, žinoma, nereikia.
   – O jis? Ką? Ar jis ne iš ten, iš kitur atėjęs?  
   – Patylėkim, Leokadija, patylėkim, – dar kartą paprašau jos, bet tokios tylos labiau prireikė sau. Pagaliau ir ji pasirodė tokia, kai regėjosi, kad  kiekvieną nervą savyje jauti, o kad kas nauja  atsirastų galvoje, lyg ir – ne. Kažkaip savaime atsivėrė burna iškalbėti, kas jau ne kartą ir kalbėta, ir rašyta.
   – O su juo susipažinau po Radijo karietos žlugimo, tačiau gerokai vėliau. Tuomet, kai regėjosi, kad Amnezija palieka, atsikrato manimi. Pradėjau atsiminti, kas būta, ir ypatingai, kas būta anksčiau, giliau praeityje. Bent taip suvokiu. Tačiau tikra, kad  Balsą išgirdau jau pramokęs atsiminti. Ir tikra, kad  jam nutilus, užstojo, kaip man  atrodė, ilgai užsitęsusi tyla. Išėjo neatsisveikinęs ir dar ilgai nepatikėjau, kad tikrai išėjo. Tai nebuvo „mirtina“ tyla. Širdis dabar irgi trankosi, perši panašiai. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, dar vis apsikraustę vaisiais, jau išnokę ir nokstantys. Ir bendrai, tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj: 
          Mirsiu bra, nebūsiu. 
          Mirsiu, bra, nebūsiu. 
    Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins: 
          Nemirk, bra, būūūk, 
          Nemirk, bra, būūūk . 
   – Skaičiau. Tačiau tuomet nebuvo įdomu. Dabar galvoju, kad jiedu turėtų sugrįžti. Jei ne kartu, tai bent jis. Vis dėlto rėmas nepigaus paveikslo vertas, – pabandė  įsiterpti į mano šneką Leokadija, tačiau nepasidaviau ir tęsiau:   
   – Antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas palesiojo skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo į vis labiau baluojančią aušrą Santariškių ligoninių pusėn. Iš ten pro langą į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo, nyko ir  buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna. 
   – Išeitų, jog įsitikinęs, kad Santariškių ligoninėse galėtų būti gera vieta.    
   – Kažkaip reikia įsijausti į dvasią. Per ją pabandyti suvokti tai, kas vyksta, kas atrodo čia pat, bet tuoj pradedi abejoti ir visaip spėlioti: gal tokia liga, gal atmerktomis akimis išmokome sapnuoti, gal dar kažkas. O kad šis paveikslo rėmas tuščias, tai – ne. Manęs jau tuo neįtikins. Gal tai susitikimų vieta ir galbūt pirmiausia su tais, kurie, kaip sakoma, išėję nesugrįžti.