Užmigdyta nurimus diena,
Laša lietūs, užvertos langinės,
Tik mintis netikėta viena
Ir nerimstantantis šėlsmas krūtinėj.
Kas, kad metai prabėgo prošal,
Dienomis aš matuodavau laiką,
Ir būtis negražinta atgal,
Meilė rudeniui suteikė saiką.
Dega žvakė, šešėliai ilgi,
Pilnatis – toks išvargęs mėnulis,
Jausmas toks lyg namų netenki,
Tik ant akmenio kieto prigulęs.
...................................................
Užmigdyta nurimus diena,
Tas nerimstantis šėlsmas krūtinėj...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-10-29 20:36:20
Patiko.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-10-29 10:51:54
Kai ruduo atpėdina nerimastingai, sugula puikios eilės į lapą...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2015-10-29 09:57:45
Jūsų kūryboje visada švelnūs jausmai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-10-28 23:14:55
Rašot kaskart geriau ir geriau. Puikus darbas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-10-28 22:45:10
Gerai išsakytas jausmas. Priglausiu eil. Dėkui.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-10-28 21:27:45
Gera priglusti prie šių žodžių.