Atpažinau A. Meilutytę
 
   Kažin, kas atsitinka žmoguje (ar su žmogumi), kai jis nenustebdamas priima stebuklą ir ne tik kad pasilieka jo stebėtoju, liudininku, bet jau ir pats jį tveria, tobulina savo veikla?
   Manau, kad ir man dar bus kažkiek laiko apie tai pamąstyti, tačiau nesitrukdydamas sakau, kad žmogaus gyvenimo tikrovei tokie dalykai nesvetimi. Jiedu, Balsas ir Audronė, prisidengę migla veidus, lyg išnešioja kito pasaulio būtį, bet jie irgi žmonės – ir kalba, ir judesiais, ir gyvybės materija. Jau pusvalandis, kai jie kartu su Leokadija ir manimi, o nesimato jokių požymių, kad ruoštųsi išnykti. Beje, dar ir šunelis Kandžius, smalsaujantis ir vis kaip mokėdamas prašydamas dėmesio sau. Prasčiau jaučiasi Leokadija, netikėtai užklupta neįprastų svečių ir matydama šiokią tokią netvarką svetainėje ir ant pusryčių stalo. 
   – Tai kad žinotum žmogus, kas kada namelius aplankys. Betgi, ačiūdie, ačiūdie, kad jie dar ateina, – kalbėjo skubėdama ten, šen, bet didesnio apsukrumo dėl to neatsirado: – Dziedai, kviesk, prašyk žmones prie stalo, – prašė ir mano paramos. 
   – Nesirūpinkite, ponia. Miglos ir taip nemažai atnešėme. Aš tikrai nebūčiau užklydęs, jeigu ne kolegė. Netgi pasižadėjo, kad  padainuosianti kartu su vežėju. 
   – Tai būtų dar vienas Dzievulio siųstas stebuklas. Tačiau kad nedainuoja jis, mano  senis, pone. Seniai jau ne. Tačiau ir tuomet, kai dainuodavo, tai pagal savo muziką. Nė vienos dainos nesu girdėjusi, kad padainuotų kaip kompozitoriaus prisakyta. 
   – Girdi, ką šeimininkė kalba? Ir tai tiesa, – niuktelėjo Balsui į pašonę Audronė. 
   –  Niekas manęs, tamstos, jau neprašo padainuoti. Ir anksčiau – ne, bet amžiną atilsį Meilutytė mėgdavusi mane išgirsti, sakyčiau, nestandartiškai dainuojantį. 
   – Nestandartiškai? Ką tai reiškia? – pasidomėjo Balsas 
   – Tikiuosi, kad išgirsime, ką tai reiškia, – atsiliepė Audronė. 
   – Gal to žodžio  – nestandartiškai – čia nevertėjo tarti. Šia prasme, kaip man atrodo, su Meilutyte buvome panašūs. Išgirdęs dainą, žinojau, kad man taip nepavyks, kad muzikai žiosiu kitas natas – ausų klausa kažkur dingsta ir dirigento lazdelę perima dvasinė apraiška. Suprantu, kad nesuprantate, apie kokį dvasinį reiškinį kalbu, tačiau kitaip pasakyti, deja, nesugebu. Tas kažkas viduje girdi geriau ir supranta geriau, kaip reikia dainuoti, kad daina harmonizuotųsi su dvasia. Neardytų jos, nesiaubtų, neengtų... 
   – Ak, štai kaip. Nagi, nagi... 
   – Žinau, kad dainuoju ne taip, kaip girdžiu dainą dainuojant kitus. Žinau, kad kitą kartą dainuosiu ją ne taip, kaip bent kartą padainavęs. Čia panašiai kaip su upe – antrąkart į tą pačią neįbrisi. 
   – O į karietą? Kodėl manai, kad į ją tokią galima įsėsti net ir po to, kai ji sudaužta? 
   – Tai kad jau nemanau. Pats, tamsta, būnant mums Pastriekėje, ką tik tarei: Imk titnagą, vežėjau ir nešk ją į karietą.
   – Ak štai kaip. Ir vėl aš priskiriamas prie nusidėjėlių.
   – Bet jūs teisus. Aš ir iki judviejų apsilankymo Pastriekės departamente maniau, kaip kad sakote, kad į karietą galima įsėsti net ir  tuomet, kai ji sudaužta. O kodėl taip? –  gūžtelėjau pečiais ir tęsiau: – Turbūt taip nemanyčiau, jeigu gebėčiau nemanyti. Tai nebuvo paprasta karieta. Tik iš paviršiaus, tik iš išvaizdos nekokia, o iš tikrųjų... Betgi jūs puikiai tą žinote. Ir dabar, pavyzdžiui, aš žodis į žodį atsimenu, ką man prieš tuos metus, kai pirmą kartą susitikome, vos padeklamavęs Archilocho eilėraštį apie širdį, dar net nespėjus atsikvėpti, pakalbėjote. Nemanau, kad tai svarbu, bet išgirskite. Į upę antrą kartą išties neįbrisi, o štai pakalbėtus žodžius ir po nemažai metų atsimenu:  
   Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į kurį tik ir pats, padedant dievui, tegalėsi atsakyti. 
   – Palaukit, palaukit. Apie tai tabu. Uždrausta, – sudraudė Audronė ir jau man: – Ir taip, vežėjau, tą dzūkišką. Prašau. 
   – Rimtai? – suabejojau



   – Mam, padėsi?
   – Na jau! Atsiprašau. Ne, ne! tikrai ne! Irgi, mat, dainininkas. Gėdykis! – kaip nuo bilduko kratėsi žmona, o aš užsimerkiau ir: 

Pasvarcyk, antela, 
Cykiai plūkiodama, 
Pamislyk, mergela, 
Už manį ...
 
   Gerklė užsikišo, pradėjo kosčioti, o aš sumojavau  abiejomis rankomis ir apgailestavau:
   – Ne, ne. Jau  ne. Atsiprašau. Jau ne, ne. Viskas. Baigta.
   – Stipriau,  stipriau  užsimerk, – paragino Balsas ir bandydamas pagelbėti ir man, ir antelai, ir mergelai  pragydo taip, kad  oho! Ir  kosčioti lioviausi.

Ar tu mokie verpcie, 
Ar tu mokie auscie, 
Ar moki, mergela, 
Kalni rugius pjaucie. (2x2) 

Ir va į Balso padainuotą posmą atsiliepia Audronė:

Tu neklausk, berneli, 
Ar aš moku darbo, 
Ciktai pasiklauskie, 
Ar aisiu už tavį (2x2) 

   – Betgi, betgi... Tai tu. Tu ne šiaip Audronė, ne bet kokia Audronė, o esi Audronė Meilutytė. O Viešpatie, o Dangau...  Pažinau, Audrone. Šitokios tavęs jokia migla, joks burtas, joks tušas nepaslėps. Esi miela, nuostabi Radijo karietos režisierė. Ir pavardė tavo Meilutytė, – triukšmavau ne menkiau už tikrą bilduką, bandydamas pagauti jos ranką į savo delnus. Buvo vikri, greita, nepagaunama.   
   – Ša, vežėjau, ša! Netriukšmauk. Pasakyta „amžiną atilsį“ jai. Ša, vežėjau! Ir tegu taip būna. Tegu ilsisi ramybėje. 
   – Betgi, Audrone, nereikia tau jokios  ramybės. Nereikia. 
   – Dainuok, vežėjau. Ir nevaryk manęs į pragarą. 
   Nežinau, bet įsitikinęs, kad tai buvo vienintelės dainos šie du posmeliai, kuriuos padainavau kaip iš natų.

Nesvarcyk, antela, 
Cykiai plūkiodama, 
Pamislyk, mergela, 
Man atsakydama. (2x2) 

Nei aš pijokėlis, 
Nei aš laidokėlis, 
Tėvelio sūnelis, 
Žemės artojėlis. (2x2) 

   – Tai štaiva kokia ta daina. Gal nepriekaištaukite, jeigu ne pagal natas ją dainavau. Gal net ne aš šitaip žiojau savo  gerklę...  
   – Tik ša, vežėjau. Netark mano pavardės ir nerodyk ja į karietą. Dar ne laikas.