Sapnų graviūras kedenau tarp jūros pirštų,
Skandindama ir vėlei melsdama gyvent.
Šerkšno sparnus krante gulbė pamirštų
Greičiau, nei leisčiau tau pasent
Pirma manęs. Dangaus pašluostes nudraskyčiau
Ir gręžčiau, kolei saujoj nebetilps vanduo.
Užšalus giesmei lūpose (netyčia),
Varinės rankos tyloje veidan suduos.
Ir vėl klūposiu ant stiklais išgrįsto tako,
Palikus bangose daužytis svajones.
Galybė mano šiam pasaulyje išseko,
Medinės kojos į sapnus nebenuneš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-11-02 18:58:09
grakstus, lengwas toks
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-10-20 11:59:39
taip, įvaizdingas ir metaforingas...
bet tai eiliaus neapsunkina...
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2006-10-14 18:43:01
pažanga...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2006-10-14 17:23:02
Oi, oi Princese, dar tik augaTavo sparnuose Galybė...suprantu, būna visokių nuotaikų,o juk gražiai rašai...dar daug kartų kilsi į savo svajonių aukštumas, vis atrasdama Naujas Viršukalnes...didelės sėkmės Tau...
Anonimas
Sukurta: 2006-10-14 17:14:20
ach tos moterys............. išgręščiau sako ...