Sapnų graviūras kedenau tarp jūros pirštų,
Skandindama ir vėlei melsdama gyvent.
Šerkšno sparnus krante gulbė pamirštų
Greičiau, nei leisčiau tau pasent

Pirma manęs. Dangaus pašluostes nudraskyčiau
Ir gręžčiau, kolei saujoj nebetilps vanduo.
Užšalus giesmei lūpose (netyčia),
Varinės rankos tyloje veidan suduos.

Ir vėl klūposiu ant stiklais išgrįsto tako,
Palikus bangose daužytis svajones.
Galybė mano šiam pasaulyje išseko,
Medinės kojos į sapnus nebenuneš.