Nežinau, gal išeisiu į niekur,
ar ilgėsies, man niekas nesako.
Išsinešiu laukimą ir godas
ir gražuoles svajonių plaštakes.
Iš dangaus kris lietus, o gal sniegas,
tilps į saują žemčiūgų karoliai,
rasos gaivios anksčiausiojo ryto,
kurį nuolat ir nuolat kartoju.
Nežinosiu dienos anei laiko,
jis lyg smėlis tarp pirštų išsprūsta,
tu pabūk mano angelu sargu
ir prieš žiaurų likimą nerūstauk.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-10-20 12:27:31
Toks kiek minoriškas, tačiau puiki lyrika.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-10-19 23:42:38
Nežinia labiausiai ir slegia. O angelai, deja, nekalba :(((
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-10-19 21:27:28
Visad norisi, kad angelas būtų šalia: ir dangiškas, ir žemiškas...
Dažnam tenka ir abejoti, ir rinktis. Geras eil.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-10-19 18:07:20
Eilėraštis maloniai nuteikia, nors yra nenorminio kirčiavimo - plaštakes, godas, nors paprastai žmogaus būtis beveik visuomet yra linkusi sukilti prieš žiaurų likimą...