Nežinau, gal išeisiu į niekur,
ar ilgėsies, man niekas nesako.
Išsinešiu laukimą ir godas
ir gražuoles svajonių plaštakes.
Iš dangaus kris lietus, o gal sniegas,
tilps į saują žemčiūgų karoliai,
rasos gaivios anksčiausiojo ryto,
kurį nuolat ir nuolat kartoju.
Nežinosiu dienos anei laiko, 
jis lyg smėlis tarp pirštų išsprūsta,
tu pabūk mano angelu sargu
ir prieš žiaurų likimą nerūstauk.