Per arimus, per spalį neišlytą,
Kartu su paukščiais, traukiančiais svetur,
Laukais išbalusiais nuo ryto
Tik su tavim pabūti ateinu.
 
Ir žiburiuoja šerkšno trupinėliais
Nulinkę paskutiniai dobilai.
Paimki ranką, tyliai pastovėkim –
Nebus švelnumo mudviem per mažai.
 
Tas nekantrus čežėjimas po kojom,
Virš mūsų auksą barstantys beržai
Palaimina... Ir tylomis galvoju,
Kada gi man atradimu tapai?
 
Nes atėjai su manimi į spalį,
Kai bus žiema – vėl eisime kartu.
Ir teiks vilties rami, karšta ugnelė,
Rusens brangių minučių buvimu...