Škac
  
   Nedidelė, žemų lubų, dviejų langų lygiašonės trapecijos pavidalo patalpa, „pakišta“ po šiferio stogu. Pietiniame jos gale sena sofa, naudojama kaip lova. Prie jos galvūgalio, ant žemo staliuko įžiebta nedidukė, blausi elektros lemputė. Pabudintas iš miego bandau suvokti, kas atsitikę. Pietinis langas dar užgultas priešaušrio tamsos. Pats sau panosėje:   
   – Vaidenasi turbūt. Na taip. Viešpatie, ar kada nors pamaniau, kiek dar tiek visa ko mano senatvėje sutilps. Nereikia jau. Ačiū, ačiū.
   – Nėra laiko, kad dar ir vaidenčiausi, – atsiliepia girdėtas, nors ir seniai, bet dar atsimintinas Balsas. – Klausiu, kur titnagas? Titnagas kur?
   – Regis, ir šviesa iš akių dar visai nedingusi, bet... bet nematau. Kas esi?
   – Titnagą visuomet laikyk prie savęs. Kur dabar jis?
   – Ar titnagas?
   – Tai vienintelė šventovė, iš kurios pas tave dar galima ateiti.
   – Ir vis dėlto, kas esi?
.  – Laiko nedaug likę. Sergėk titnagą. Nesudaužei juk. Būčiau girdėjęs. Žinojęs. Rikiuok visus, ką turėjai savo raštuose. Visus iki vieno. Iki paskutinio. Mirusių šitame scenarijuje neturėtų būti. Ko gero, jie netgi pranašesni už gyvuosius, – pakalbėjo Balsas, o aš irgi vėl sau po nosimi:
   – Vaidenasi. Ir dar taip įkyriai, taip bjauriai, kad negali netikėti, kad vaidenasi. Nagi, vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir... ir dink iš čia. Dink.
   – Hm. Irgi mat ,,dink“. Aš irgi iš tavo raštų. Beje, linkėjimai nuo Dalios Tamulevičiūtės. 
   Pagrabaliojęs surandu lazdą. Šilta. Gyva. Glostau ją ir bandau pasiguosti:
   Maniau, kad septyniasdešimt septintuosius peršliaušiu. Dabar gi... Tačiau, žinoma, jau ir už tiek Dievo nepapeiksi. Vis dėlto 77!  O Dalia? Dalia Tamulevičiūtė? Ji netgi jaunesnė. Bent metais tikrai. Ten, Varėnoje, gimė, ten, Varėnoje, sugrįžo. Seniai jau, dar 2006 metais. Ir visam laikui.
   Mat kaip ją šįkart prisimenu,– topteli mintyse, –  Neįtikėtinai. O toliau ir man suflerių nereikia.
   Iš kelių knygų, pamestų ant masyvaus, priglausto prie lango stalo, pasirenku mažiausią ir vartinėdamas ją atsimenu: Keturiasdešimt ketvirtas puslapis. „Škac, mirtie“. Skiriu D. (Daliai) Tamulevičiūtei.
   Tamsu dar. Ir akys vos knygutės apmatus įžvelgia, tačiau atmintis manęs neapleidžia. Ir aš jau pradedu „skaityti“ bendraklasei paskirtą savo eilėraštį. Tačiau vos perskaitęs pirmą eilutę
          Nejau manei, jog numiriau?.. 
vėl išgirstu, bet šį kartą moterį:
   – Palauk, palauk... Neskubėk, vežėjau. Beje, atrodo, kad vėl gražus rytas išauš, gražiai įdienos diena. Eilėraštį gi leisk paskaityti man. Nebus blogiau. Patikėk. Nebus. – Ir tuoj girdžiu:
         
          Nejau manei, jog numiriau?
          Keistuoliai žmonės tie, kad
          net savęs jau nesupranta.
          Tu irgi, Pranuci, tu – irgi.
          Aš greitai mirti neišmokusi.
          Atėjusiai gyvent į žmogų,
          su juo man skirtis nevalia

          Aš čia,
          vėl prie Varėnės, kur Merkys,
          paėmęs ją už rankos, tyliai veda
          į tėvą Nemuną.
          Nedidelė ir jo lietuviška šalis,
          bet pažiūrėkite,
          kiek viršum jos žvaigždynų dega!

          Nejau manei, jog numiriau?
          Tokiu leisk netikėti tavimi.
          Pyk ar nepyk,
          daryk, kaip tau geriau,
          tačiau va šitokį tave
          Po pamokų palikti privalau,
          nes užduotis neišmokta,
          kad vėl – kaip buvę –  pasiliktum dvidešimt penki.
          Ir netiesa,
          kad iš savų kažką  praradom:
          Škac, mirtie, visados škac.
 
   Kažkur čia, už lango, jau brėkštančio ryto šviesoje, grojo M. K. Čiurlionis. Atsiradusi pauzė leido suprasti, kad eilėraščio pabaiga palikta padeklamuoti (ar perskaityti) man. Atsikvėpiau ir: 

          O ne, aš nesakau,
          kad tu mirei, Daliuk.
          Aš tik sakau,
          kad į Varėnės–Merkio žemę
          mes grįžtame
          ir Dievas pasitinka mus
          iškeldamas aukščiau krūtinės savo.
 
   – Ot taip, ponai, –atsiliepė vyro balsas, – manykim, kad pradedame kilnoti „Scenarijus Trispalvei“. Menkai numanau, kaip jie turėtų atrodyti, kad prie jo iš tikrųjų suplevėsuotų jis, geltonas, žalias, raudonas Lietuvos valstybės šilkas. Manau, daug ko reikia, kad taip atsitiktų, tačiau suprantu, kad dvasios daugiausia. Galima numanyti, kiek nemažai bus scenarijų iki 2018 m. vasario mėn. 16 d., tačiau per daug jų nebus. Imk karietą, vežėjau. Dar ne ruduo, bet medžiuose jau geltonis įsimeta. O šiandien saulė ir vėl vėliau užtekės. Girdi? Sakau, imk karietą, vežėjau, ir titnagą į ją dėk. Netikėjau ir aš, kad sugrįš ji pas tave, bet...   
   Netoli sužvengia žirgas
   – Pažįsti?
   – Ygaga..
   – Su juo atgal, atgal, atgal... Gal net toliau, negu 100 metų, bet ne arčiau, kaip iki 1918  metų vasario šešioliktosios. Pakaks šliaužioti, kai tiek reikalų, – pakalbėjo Balsas, o po kurio laiko it atsiminęs, dar taip: – O dėl šviesos, kad, girdi, ir šviesa  iš akių dar lyg nedingusi, tai nežinau, kodėl  ji turėtų dingti. Po užmerktų akių vokais dar niekam neprireikė šviesos skolintis. Turi puikią, nuostabią erdvę. Ko tau dar reikia? Vėl komunizmo?