Komentarą galėčiau parašyti labai trumpą – liuks eilius-seilius (svarbus pirštas aukštyn), nes kūrinio siužetėlį perskaičiau, ko ir užtektų. Visai matau, kaip verda kasdieninis darbelis, populiariausios temos –aišku, jausmai, pojūčiai, yra ir labai paklausaus (intelekto nevarginančio) juokučio.
Tačiau kažkodėl manau, kad kūrinys gali būti perskaitytas ne vien paviršiumi. Begales kartų savo plokštelėj sukau mintį, kad poezijoje (bendrai tai visur) yra kažkas ir už regimojo pavidalo. Gal to vardas – mintis?
Ir ėmiau truputį galvoti. Ne tik apie rašymą tiesiogine prasme (anksčiau, atsimenu, skaičiau seriją apie raides kaip apie gyvenimo, lemties rašmenis, buvo ir kūrinių apie slankiojimą palei sienas, apie puošnius rūbus ir tuštybę bei kita) – senokai susidariau vaizdą, kad viskas iš esmės viena pagrindine tema – apie gyvenimą.
 
Jis, kaip žinia, kupinas paradoksų. Vienas iš jų – paklausiausia tai, kas žmogui lengvai suprantama, tačiau net ir tarp panašių tvyro dalinis arba visiškas nesusikalbėjimas. Jis esti bet kur, visur, – svarbiausia reikštis (gramofono principu), pateikti save, ir kažkodėl laukiant supratimo, tuo pačiu jį pridengti žaidimu. Ak, viskas tik šiaip, tarpkitkinis užpildas.
Bet šis ekskursas beprasmis. Pateikėjas rašo šakėm ant vandens, priėmėjo nėra.
 
Taigi, kūrinys gali būti kaip gyvenimo pavyzdys, todėl ir kyla visokių klausimų, šiuo atveju ir tokie: įdomu, kodėl taip retai žmogų domina kas nors daugiau negu murkdymasis jausmuose? Ar nėra nieko vertesnio, tik ta pati katarinka myliu–nemyliu? Kodėl taip, kodėl, kodėl? Iš nuobodulio visi tie rašymai ar iš tikrųjų? Valdo visuotinis abejingumas? Proto siaurumas? Kas laiko pririšęs ten, kur niekas tavęs nesupranta? – štai prie kokio minčių sujudimo privedė Vertės paieškos!

Bet ar kas nors tų verčių ir prasmių išvis ieško? Tik užstrigęs gramofonas džyrina amžinąjį popuri.
Skauda galvą, daugiau šiandien protauti nemoku.
Jūsų kūriniai, vengiant skambaus žodžio filosofiniai, nebūna vienprasmiai, tik ne visada pavyksta aptarti taip, kaip norėtųsi.