Kampe senas gramofonas bumbsi ir rėkia,
o prie lango grafomanas ryja saldų dūmą
ir mąsto – rytoj atimsiu iš jo duonos riekę.
Nuveju baimę, paniką bei kvailą piktumą 
ir, nusišluostęs nuo lūpų tirštą metaforą,
oriai parodau jam svarbų pirštą.
 
Ach, tai jūs, mesjė, esate tas poezijos žudikas?
paklausė madam Salomėja En ir atsirėmė į tvorą,
o aš taip norėjau, kad ten būtų mano ranka.
Ne, aš esu nežinomas poezijos dievas ir tik ką
savo noru, nes turiu laiko, parašiau eilėraštį į pievas.
Ar jūs, gerdama kavą, jį skaitote ir nieko nesuprantate?
 
Palaidos mintys plaikstosi kaip kaspinai be sistemos,
mažai jausmų ir nerimo, gal jų visai neturiu?
Nedega žodžių laužai be rimto turinio, rimo ir temos,  
tik pilnus erotikos lapus į krosnį kišu,
bet aistros ugnies vėl neužkuriu, 
ir tada vinilo plokštelę ant rato dedu.
 
Užsukęs laikrodinį gramofoną, ištraukiu sprogdiklį,
išgeriu karštą pieną, išsiimu dantų plokštelę
ir sodriai nusipjovęs į kertę, krentu į patalus:
rytoj žinių portaluose sužinosiu savo vertę – 
64 milijonai žalių.
Aš daug mačiau, aš daug žinau, aš daug galiu...