Lyg ir nieko daugiau nesutiksi...
Tiktai vėtrose gimusias liūtis,
Jaukiant sąmonę, kuri dar užmigti negali,
Ties šaltiniais, kurie dar nespėjo išdžiūti,
Spindi žvaigždės į trypiamą pėdomis kelią.
Paslaptingas tvirtoves, taip sugėrusias būtį,
Pranašingais vaizdais atsirėmus į tiesą,
Ten, kur posūkių vingiais pažymimos griūtys,
Dar įveikiamos šnabždesiu, lūpom prieš vėją.
Lyg ir nieko daugiau nesutiksi...
Liks skubėjimas laukti
ir baksnojimas pirštais per tamsintą stiklą.
Laikas duria akistatom tyliai sugautom,
kaltom, nekaltom, netikėtom...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-10-06 23:50:59
Nebanalu. Tikrai geros eilės.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-10-06 21:23:50
Ar ne geriau taip suskirstytos eilutės? Jei ne, atskirstysiu.
Suprantu, kad ne viskas formalizuojama, bet išdėstysiu kelis formalius pastebėjimus.
Man kliūva jaukiant (nesurišu šios formos su niekuo – kas jaukia? Vėtroms jaukiant sąmonę ar kokiai kitai jėgai? Jaukiantis sąmonei? Pats jaukdamas sąmonę?
trypiamą pėdomis > o kuo daugiau?
baksnojimas pirštais per > šiaip jau labiau baksnojimas į (per būtų vedžiojimas). Ar tai aklas čiuopimas?