Lyg ir nieko daugiau nesutiksi...

Tiktai vėtrose gimusias liūtis,
Jaukiant sąmonę, kuri dar užmigti negali,
Ties šaltiniais, kurie dar nespėjo išdžiūti,
Spindi žvaigždės į trypiamą pėdomis kelią.

Paslaptingas tvirtoves, taip sugėrusias būtį,
Pranašingais vaizdais atsirėmus į tiesą,
Ten, kur posūkių vingiais pažymimos griūtys,
Dar įveikiamos šnabždesiu, lūpom prieš vėją.

Lyg ir nieko daugiau nesutiksi...

Liks skubėjimas laukti
ir baksnojimas pirštais per tamsintą stiklą.
Laikas duria akistatom tyliai sugautom,
kaltom, nekaltom, netikėtom...