Išsiskiriame, rodos, amžinai,
Lyg ištremti iš savo gimto krašto.
Išvykstame tolokai, pasirinktinai...
Ir vėl nešu skausmingą savo naštą...
Nei adreso, skambučių, nei laiškų...
Nebematau praeinančio pro šalį.
Darban, į miestą, pas vaikus skubu,
Bet nieks ištrint iš atminties tavęs negali...
Kaip demonas iškyli prieš akis,
Kaip Angelas mojuoji man iš tolo...
Dažnai šešėlis tavo praveria duris
Ir vėlei lyg vaiduoklis išgaruoja...
... Tavęs likimas man, deja, neskyrė,
Tiktai keliai kartu subėga vėl ir vėl...
Svajonę savo iš voratinklių supyniau, –
Iširo ji... Nereikia klaust, kodėl...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-10-03 22:56:28
Nereikia klaust... Bet aišku. Puikios eilės.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-10-03 22:01:23
Nėra lengva ištrint to iš atminties, ypač, jei jis svarbus...puikus eilėraštis.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2015-10-03 19:49:23
tikrai, kokiu reikia būti išskirtiniu žmogumi, kad išliktum nepamirštamas.