Išsiskiriame, rodos, amžinai,
Lyg ištremti iš savo gimto krašto.
Išvykstame tolokai, pasirinktinai...
Ir vėl nešu skausmingą savo naštą...

Nei adreso, skambučių, nei laiškų...
Nebematau praeinančio pro šalį.
Darban, į miestą, pas vaikus skubu,
Bet nieks ištrint iš atminties tavęs negali...

Kaip demonas iškyli prieš akis,
Kaip Angelas mojuoji man iš tolo...
Dažnai šešėlis tavo praveria duris
Ir vėlei lyg vaiduoklis išgaruoja...

... Tavęs likimas man, deja, neskyrė,
Tiktai keliai kartu subėga vėl ir vėl...
Svajonę savo iš voratinklių supyniau, –
Iširo ji... Nereikia klaust, kodėl...