Suolelis miega rudenio miegu,
Nuogi kaštonai miglą peša
Ant lapų kritusių margų
Nuvarvindami vis po lašą.
Balandžiai tupi ant stogų
Iš liūdesio papūtę plunksnas.
Ir aš tuo liūdesiu sergu,
Ir man pilka diena apsunksta.
Slidus asfaltas šypsosi tiktai
Ironiškom rudens balutėm:
Galbūt tu ją jau praradai?
O galbūt taip turėjo būti?..
Aš netikiu tokia liūdna žinia –
Taip kalba tik pabjuręs spalis.
Ir slenka kadrai lyg kine
Iš parko, kai dar buvo žalia...
Tad vėl aš nueinu tuo pat taku.
Vėsus lietutis barsto dulksną
Ir taip tyku,
Ir taip nyku...
..............................................................
Rudens tiesa –
Tavęs man trūksta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-10-05 17:56:33
ir nepaprastas, puikus
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-10-03 20:20:42
Ruduo, užkrėtęs liūdesio liga...
Vis tiek jausmingai, vaizdžiai, net ir apie apsunkusią pilką dieną...
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-10-03 10:02:37
Švelnus vaizdingas kūrinys gražiausiam jausmui - ilgesiui.
Te išlieka.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2015-10-03 09:51:17
man atrodo, dauguma čia rašančių, ilgimės rudens tiesos...
Laabai mielas kūrinys.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-10-03 09:06:39
Gražus eilėraštis...
Rudens tiesa -
Tavęs man trūksta...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-10-03 07:51:22
Kupinas rudeniškos nostalgijos įtaigus kalbėjimas.
Vartotojas (-a): mažius
Sukurta: 2015-10-03 00:11:39
paprasta miela nuosirdu. aciu brolau.