Suolelis miega rudenio miegu,
Nuogi kaštonai miglą peša
Ant lapų kritusių margų
Nuvarvindami vis po lašą.
 
Balandžiai tupi ant stogų
Iš liūdesio papūtę plunksnas.
Ir aš tuo liūdesiu sergu,
Ir man pilka diena apsunksta.
 
Slidus asfaltas šypsosi tiktai
Ironiškom rudens balutėm:
Galbūt tu ją jau praradai?
O galbūt taip turėjo būti?..
 
Aš netikiu tokia liūdna žinia –
Taip kalba tik pabjuręs spalis.
Ir slenka kadrai lyg kine
Iš parko, kai dar buvo žalia...
 
Tad vėl aš nueinu tuo pat taku.
Vėsus lietutis barsto dulksną
Ir taip tyku,
Ir taip nyku...
..............................................................
 
Rudens tiesa –
Tavęs man trūksta...