Santrauka:
Eilėraštis to paties pavadinimo M. K. Č. paveikslui. Su neapsakomai galinga menine jėga šioje Čiurlionio drobėje tarsi Tylos balsu kalba didelė Amžinoji drama. Skausmingais potėpiais, tarsi sutramdyta gėla šalto saulėlydžio fone nutapytas ir Jautis, ir Žemė, lyg suanglėję nebylioje raudoje. O Jaučio ragai ir žvaigždės virš jų dar paryškina Žemės Amžinąją dramą.
Tu toks ramus, tik baltos žvaigždės rauda –
Tamsos sparnai žėrės šalna Nakty...
Net molžemiui kietam, man rodos, skauda,
Kai tu saulėlydžio gaisruose suklumpi,
O Žemė geria tavo kraują, iškankinta
Ugnino troškulio bedugnių spindesy.
Žvaigždžių gėla į tavo Naktį krinta –
Žaizdoj žara po debesiu vėsi...
Ragai šventieji brėžia Žemės Kelią,
O debesys vis plaukia dangumi.
Tu sudejuok, net saulei širdį gelia –
Kančios Giesmė – kankinančiai rami...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2006-10-13 14:37:31
Labai ačiū, Ramune, už atsiliepimą
Mano pajautimu paskutinėje eilutėje gerai ,nesumenkina,o tai lyg sustiprina mintį...
Kančios Giesmė - kankinančiai rami...