Tu toks ramus, tik baltos žvaigždės rauda –
Tamsos sparnai žėrės šalna Nakty...
Net molžemiui kietam, man rodos, skauda,
Kai tu saulėlydžio gaisruose suklumpi,

O Žemė geria tavo kraują, iškankinta
Ugnino troškulio bedugnių spindesy.
Žvaigždžių gėla į tavo Naktį krinta –
Žaizdoj žara po debesiu vėsi...

Ragai šventieji brėžia Žemės Kelią,
O debesys vis plaukia dangumi.
Tu sudejuok, net saulei širdį gelia –
Kančios Giesmė – kankinančiai rami...