Pavargo jau ir žodžiai, ir mintis,
ir įkvėpimo nieks nesiunčia,
ir nežinau, ar dar kada nukris
man iš aukštai sparnuočio plunksna.
Dar vis rašau, rašau, rašau,
žinau – geriau nūnai tylėti,
nebus eilių tokių daugiau,
kai rodos – byra iš aukštybių rėčio.
,
Beplunksnis aš, besielis, kas daugiau,
be rašalo, be pramano gyvenąs,
su rudenio spalvom kartu degiau,
dabar jau nežinau – pasaulis, o gal aš per senas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-10-02 23:24:55
Laikina. Man irgi taip būna. Visiems panašiai nutinka – eilių kūrimas yra it bangavimas... :)
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-10-02 22:25:31
Oi kaip puikiai pribyrėjo iš aukštybių rėčio, tiek daug jausmo.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-10-02 18:33:59
... nors su nuovargio debesėliu, tačiau gražūs posmai dar byrės ir byrės...
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-10-02 16:06:32
Eilėraščio idėja įdomi, tačiau prieštarauja kūrybos dėsniams: visų laikų geriausi kūriniai buvo sukurti būtent brandaus amžiaus kūrėjų :) Žodžiai klojasi sklandžiai, gražiai. Antroje eilutėje, matyt, norėta pasakyti "niekas". Sėkmės.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-10-02 15:23:22
Patiko mintis...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-10-02 09:40:39
su rudenio spalvom kartu degiau..labai graži eilutė