Pavargo jau ir žodžiai, ir mintis,
ir įkvėpimo nieks nesiunčia,
ir nežinau, ar dar kada nukris
man iš aukštai sparnuočio plunksna.

Dar vis rašau, rašau, rašau,
žinau – geriau nūnai tylėti,
nebus eilių tokių daugiau,
kai rodos – byra iš aukštybių rėčio.
,
Beplunksnis aš, besielis, kas daugiau,
be rašalo, be pramano gyvenąs,
su rudenio spalvom kartu degiau,
dabar jau nežinau – pasaulis, o gal aš per senas.