Ak, klevai, ko gi raustat iš gėdos,
Kad ruduo jus šalnom nubučiavo.
Barstot savo spalvotus aprėdus,
O aš pamečiau ilgesį savo.
Nuplasnojau laukais rudenėjančiais,
Nebučiuota nei saulės, nei vėjo.
Liko vėsios, trumpėjančios dienos
Ir visai nesvarbu, kam skaudėjo.
Tik migla išsidriekusi pažeme
Saulėj tirpo, blizgėjo voratinkliai.
Laukiau, kol mažutėlė akimirka
Tavo rankoj taps mano gyvenimu.
Ir už tai brandumu sumokėjau,
Nutylėjimuos užgaidos pildėsi...
Ak, klevai, jūs spalvų nesigėdinkit!
Man ne gėda dėl pamesto ilgesio...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-10-02 23:27:43
Pabaiga ypač...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-10-02 18:23:32
Nuotaikingas, žavingas, vaizdus. Liuks.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-10-02 16:20:24
Labai gražus eilėraštis, ryški spalvinų ir emocinių asociacijų sąsaja.
Puiku.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-10-02 13:22:05
Kokia puiki nuotaika... :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-10-02 09:45:22
labai jaukus ir mielas
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-10-02 07:50:30
Gyvas, išraiškingas ir žavus žodis.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-10-01 21:32:44
Laukiau, kol mažutėlė akimirka
Tavo rankoj taps mano gyvenimu.
NUOSTABU!!! Į mėgstamuosius.